„Mūsų ispaniška vestuvių ceremonija“

Kai verslininkų pora – 31 metų Greta Jansonaitė ir aštuoneriais metais vyresnis Giedrius Klimkevičius – po žiemos darbų maratono pasijuto išsekę, viską trenkė velniop ir nieko nelaukę išskrido į Kubą.

Po dviejų savaičių atostogų į Lietuvą jie grįžo susituokę. Ne kartą draugams žadėję vestuvių puotą, Greta ir Giedrius amžiną meilę vienas kitam prisiekė Gibaro miesto bažnyčioje sausio 22-ąją.

Nuotaka su džinsais

Įdegusi ir laiminga 31 metų Greta pasimatymą paskyrė darbe. Bendrovės „Klimkynės parkai“ direktorė po atostogų skuba perimti verslo reikalus į savo rankas, todėl iki šiol neturėjo laiko pasikalbėti su draugais ir pranešti džiugią naujieną. Kalbėdama apie vieną įsimintiniausių gyvenimo akimirkų, Greta jaudindamasi taršo plaukus ir rankose gniaužia kavos puodelį: „Suprantu, kad dabar pasakoju vienam žmogui, tačiau po savaitės šiuos mano žodžius skaitys visa Lietuva. Sunku atverti dūšią. Visa tai labai labai jautru“.

– Kartu esate pusšeštų metų. Ne kartą planavote tuoktis, tačiau vis atidėliojote. Ir štai: išvažiavote atostogauti, o grįžote vyras ir žmona. Nuo ko slėpėte savo planus?

– Susituokėme spontaniškai. Ilgai ir daug planuojant, Dievas iš tų planų tik pasijuokia. Tikiu likimu. Žadėjome tuoktis prieš trejus metus Argentinoje, bet pasikeitė finansinė padėtis ir neišvažiavome. Vėliau kalbėjome, kad tai padarysime praėjusį rugsėjį, kai įrengsime Norviliškių pilį, tačiau ji atidaryta buvo tik gruodį. O gruodį šalta, nesinori.

Viešėdami Kuboje pamanėme: kodėl ne čia ir ne dabar? Vieną dieną nutarėme susituokti, o kitą taip ir padarėme. Vadinasi, taip ir reikėjo.

– Kaip nutarėte, kad dabar – tas laikas?

– Net nepamenu, pasikalbėjome ir nusprendėme. Atostogaudami nuolat keliavome, o tuo metu buvome apsistoję Gibaro mieste, gyvenome pas vietos žmones. Jų paklausėme, ar įmanoma greitai susituokti bažnyčioje. Tą patį vakarą šeimininkė į namus atsivedė jauną simpatišką kunigą, su juo pasišnekėjome, o kitą dieną, sausio 22-ąją, įvyko vestuvės.

– Kaip jos atrodė?

– Buvo sekmadienis, devinta ryto. Bažnyčia pilna vietos žmonių, kurie dalyvavo mišiose. Jų metu įvyko mūsų tuoktuvių ceremonija.

Pabūti mūsų santuokos liudytojais paprašėme vieną kanadiečių porą, su kuria susipažinome kelionėje po Kubą. Vestuvių proga jie išpuošė mūsų automobilį, važinėjomės po miestą, signalizavome ir dalijome vaikams balionus. Paskui išgėrėme alaus ir iškeliavome toliau – į kitą miestą.

– Kuba – ispaniškai kalbanti šalis. Supratote, ką sako kunigas?

– Aš moku ispaniškai. O Giedriui išverčiau. Kunigas mūsų paklausė, ar imame vienas kitą į vyrus ir žmonas, mes palinksėjome, užmovėme vienas kitam žiedus, ir viskas.

– O kaip balta nuotakos suknelė?

– Mūvėjau džinsais, vilkėjau baltus marškinėlius. Be jokios pompastikos – paprasta, labai gražu ir be galo jautru. Viskas vyko santūriai, bet kitaip ir nebūčiau norėjusi. Šitos vestuvės man nekainavo pusmečio galvos skausmo: įvairiausių paieškų, samdymų, maistų, drabužių, svečių. Man to nereikia. Dėl ko visos vestuvės daromos – dėl aplinkinių.

– O draugai? Nenusivylė, kad neiškėlėte jiems vestuvių puotos?

– Tie, kurie jau sužinojo, labai nustebo. Tačiau tikiuosi, maloniai. Norėjau, kad vestuvės būtų mano gyvenimo šventė. Su draugais švęsime vėliau. Medaus mėnuo tęsiasi šeštus metus

– Kam pirmam pranešėte, kad susituokėte?

– Mano broliui. Giedriaus mobilusis telefonas sugedo, o aš neturėjau savo telefono kroviklio. Kuboje žmonės labai neturtingi ir net nežino, koks tai daiktas. Toje socialistinėje šalyje patyriau kultūrinį šoką: kai mes priklausėme Sovietų Sąjungai, buvau vaikas ir nesupratau, kokia vargšė esu. Ten be galo didelis skurdas. Tačiau tenykščiai žmonės laimingi ir net neįsivaizduoja, kad galima gyventi kitaip. Vargais negalais radome kompiuterį, ilgiausioje eilėje laukėme kelias valandas. Interneto ryšys labai prastas, bet šiaip ne taip pavyko išsiųsti žinutę. Brolis naujieną pranešė tėvams. Kai grįžome į Lietuvą, su jais atšventėme dar vienas vestuves – su tortais ir tikromis lietuviškomis tradicijomis.

– Jau buvote susirašyti metrikacijos biure?

– Mums to nereikia. Kas yra vestuvės? Tai – vieno žmogaus priesaika kitam. Bent aš taip suprantu. O visi juridiniai dalykai įforminami sutartimis.

– Kaip į naujieną reagavo jūsų vaikai?

– Kaip jie gali reaguoti – Benui ketveri, Kiprui – treji. Jiems didžiausios vestuvės buvo, kai mes grįžome (juokiasi). O ar susituokėm – koks jiems skirtumas!

– Retai atostogaujate, tikriausiai ši kelionė tapo ir jūsų medaus mėnesiu?

– Mūsų medaus mėnuo trunka jau šeštus metus ir iki šiol nesibaigia. Visada jaučiausi, lyg būtume seniai vedę. Supratau, kad aplinkiniams, tėvams mūsų santuoka buvo svarbesnė nei mums patiems ar vaikams. Kai tėvai sužinojo, kad davėme vienas kitam priesaiką, labai apsidžiaugė, mus sveikino. Tėvai norėjo, kad susituoktume.

– Niekas nepasikeitė, kai tapote žmona?

– Nežinau kodėl, bet jaučiuosi stipresnė. Labiau pasitikiu savimi. Vieni sako, kad susituokę jaučiasi geriau, kiti nieko nepajunta. Praėjo per mažai laiko, kad galėčiau tiksliai įvardyti. Jaučiuosi Giedriaus žmona (šypsosi).

– Tačiau pasilikote mergautinę pavardę.

– Aš esu Greta Jansonaitė. O kas yra Greta Klimkevičienė? Niekas. Ir Giedriui mano pavardė labai graži. Mes netgi kalbėjome, kad jei susilauksime mergaitės, jai duosime Jansonaitės pavardę. Berniukai bus Klimkevičiai, mergaitės – Jansonaitės.

– Laukdamasi antrą kartą norėjote dukters, tačiau pagimdėte antrą sūnų. Bandysite susilaukti mergaitės?

– Kas gims, tas ir bus. Bet kuriuo atveju ketiname susilaukti daugiau vaikų. Nesakau, kad šiandien ar rytoj, nes šiuo metu sunkokas laikotarpis, yra nebaigtų darbų, bet ateityje – būtinai. Nors ne mano būdui sėdėti namie su vaikais, jie – didžiausias mano džiaugsmas. Jų prisilietimas, tas „mama“ – kažkas nerealaus.

Svajonė – dukra

– Kodėl atostogoms pasirinkote būtent Kubą? Dabar labai populiaru ir daug komfortiškiau vykti, pavyzdžiui, į Margaritos salą.

– Vykome ten, kur šilta ir šviečia saulė. Iš Vilniaus nuskridome į Frankfurtą ir rinkomės paskutinės minutės siūlymą. Mums buvo svarbu, kad lėktuvas išskristų jau tą pačią dieną. Tądien galėjome rinktis iš skrydžių į Dominiką, Kubą ir Balį. Į Balį mums reikėjo vizų, todėl šitas variantas netiko. Pasvarstėm ir nutarėm skristi į Kubą.

– Prieš važiuodami į Kubą skundėtės pervargimu.

– Kartą per metus mums norisi pailsėti. Nuo darbų ir nuo vaikų taip pat. Išvažiuojame, kad pabūtume dviese.

Be to, buvo labai sunkus ruduo, žiema. Įrengėme ir atidarėme turizmui bei verslo renginiams skirtą Norviliškių pilį (80 kilometrų už Vilniaus). Giedrius daug dirbo su realybės šou „Dangus“ (buvo vienas prodiuserių – red.). Kadangi aš su juo gyvenu, dalis jo rūpesčių kliuvo ir man – viską išgyvenau kartu. Jaučiausi visiškai išsekusi ir pavargusi: nieko nenorėjau, net rankos pakelti ar kavos pasidaryti.

– Kiekvieną kartą taip nusidirbate?

– Žinau, kad nesveika. Gal ateityje pasikeisiu, tačiau kol kas kitaip nemoku. Galiu dirbti ir paromis, kol pajuntu, kad viskas, daugiau negaliu. Aš tokia esu.

– Giedrius nepataria sustoti, pailsėti?

– Kad jis toks pat kaip aš. Šiuo atžvilgiu vienas kitą papildome. Jei matau, kad jam sunku, jį paremiu, palaikau. Jei mato, kad aš pervargstu, man padeda. Kaimo turizmas – bendras mūsų verslas, todėl abu stengiamės, kad jis klostytųsi kuo geriau.

– Prieš užsiimdama verslu dirbote televizijoje. Ar jos nepasiilgstate?

– Kai vyko „Dangus“, prisiminiau užkulisius, ten sklindančias apkalbas. Kai dirbi televizijoje, privalai palaikyti savo laidos reitingus, nes nuo to priklauso uždarbis. Taip prasideda savęs reklamavimas, visi tie vakarėliai, kur susirenka labai mieli žmonės. Malonu susitikti su jais, bet man pakanka karto per pusmetį.

Dabar turiu savo gyvenimą – ramų, su vaikais. Gyvenu taip, kaip noriu. Į televiziją eičiau tik jei neturėčiau daugiau ką daryti. O dabar nenoriu. Ne-no-riu. Tikrai.

– Su vyru dirbant kartu nekyla piktų ginčų?

– Tik diskusijos.

– O kai verslas nesiklosto ir trūksta pinigų?

– Keista, tačiau tada santykiai tik gerėja. Nesakau – ir dabar sutariame kuo puikiausiai. Bet kai reikia susispausti, kai abiem sunku, tada abu labiau stengiamės. Gal kam ir atrodo kitaip, tačiau mūsų santykiai neparemti materialiais dalykais.

– Kas jus su Giedriumi sieja labiausiai?

– Tikriausiai meilė. Dėl to esame kartu, gyvename kartu, dėl to ir susituokėme. Be to, mums gerai sekasi drauge dirbti. Jis yra idėjų generatorius, aš – vykdytoja.

– Kai prasidėjo jūsų meilės istorija, žmonės šnekėjo, kad išardėte pirmąją Giedriaus santuoką. Ne kiekviena pora atlaiko apkalbas, tačiau jūsų draugystės jos neišardė.

– Tai ir yra skaudžiausia, nes netiesa. Klausdavau savęs – kodėl? Už ką? Juk nieko bloga nepadariau. Kai pradėjome draugauti, Giedrius jau buvo išsiskyręs, gyveno su vyresniuoju sūnumi Luku, jaunėlis Giedrius liko su mama. Po pusės metų draugystės apsigyvenome kartu.

Skaudžiausia buvo, kad dėl tų apkalbų išgyveno mano artimieji, tėvai.

Kita vertus, karavanas eina, šunes loja. Taip jau yra.

– Apie ką daugiausia kalbatės, išskyrus darbą?

– Kartu svajojame ir planuojame.

– Kokios tai svajonės?

– Daug jų. Didžiausia? Gal dukra.

Eglė Barzdaitytė