Po pradinės islamo kaip taikos religijos pabrėžimo viešumon iškilo antroji interpretacija. Ėmė rastis redakciniai straipsniai, kur į islamą kaip tokį žiūrima ne taip optimistiškai ir kur kas labiau aliarmuojant dėl karingojo islamo užmojo ir gylio. Rašytojas Salmanas Rushdie, dėl kurio ajatola Chomeinis (Khomeini) kadaise išleido įsakymą bausti mirtimi, The New York Times rašė:

„Jei tai su islamu neturi nieko bendra, tai kodėl visame pasaulyje vyksta musulmonų demonstracijos paremti Osamai bin Ladenui ir Al Qaedai? Kodėl tie 10 000 kalavijais ir kirviais ginkluotų vyrų susitelkė prie Pakistano ir Afganistano sienos, atsiliepdami į tokio mulos kvietimą į džihadą? Kodėl pirmosios britų karo aukos – trys musulmonai, žuvę besikaudami talibano pusėje? [Islamistai] neapkenčia modernios visuomenės apskritai, kur klestėte klesti muzika, bedievystė ir seksas; ir konkrečiau, bjaurisi ir bijo perspektyvos, kad jų pačių betarpišką aplinką gali vestoksikuoti, ‘apnuodyti Vakarais’ liberalus Vakarų gyvenimo būdas.“

Skurdas – didysis jų pagalbininkas, ir jų pastangų vaisius yra paranoja. Šis paranojiškas islamas, kuris kaltina pašaliečius, „netikėlius“, dėl visų musulmonų visuomenių bėdų ir kurio siūlomi vaistai – tų visuomenių užsisklendimas nuo konkuruojančio modernybės projekto, dabar yra greičiausiai pasaulyje auganti islamo atmaina.

Kiti taip pat įvardijo tamsiąją islamo pusę neįtaigaudami, kad visi musulmonai – teroristai. Thomas Friedmanas, [knygos] From Beirut to Jerusalem autorius, tyčiojosi iš Osamos bin Ladeno jam skirtose New York Times skiltyse, sykiu perspėdamas apie teroristų populiarumą Saudo Arabijoje, Pakistane ir kitose musulmonų nacijose.

Britų žurnalistė Julie Burchill laikraštyje The Gardian parašė kritikuojantį straipsnį prieš „ilgalaikes britų žiniasklaidos pastangas pateikti islamą – net po Rushdie aferos ir dabar, viešpataujant talibano terorui – kaip kažką iš esmės ‘džiaugsmingo’ ir ‘vibruojančio’, kažką panašaus į afro-karibų kultūrą, tik su pasninkavimu ir fatva.“

Melanie Philips, rašydama leidinyje The Times of London, kelia išdavystės tarp britų musulmonų galimybę. „Tarsi dar neužtektų nerimauti dėl afganų karo vyksmo, košmaro šmėkla kyla namuose. Daugelio britų musulmonų laikysena galėtų kelti didžiausią įmanomą aliarmą, kad tarp mūsų yra penktoji kolona… Tūkstančiai susvetimėjusių jaunų musulmonų, kurių daugelis gimę ir užauginti čia, bet kurie laiko save vidine armija, laukia progos padėti griauti visuomenę, kuri juos išlaiko. Dabar mes apimti siaubo žvelgiame į bedugnę.“

Kai sugriuvo Pasaulio prekybos centras, ėjo savaitė po savaitės ir nebuvo jokio ženklo, kad islamo pasaulis vieningai stotų prieš terorizmą. Rickas Braggas The New York Times dienraštyje pranešė apie musulmonų berniukus, rugsėjo 11-ąją lakstančius savo mokyklų teritorijose Pakistane. Jie „džiūgavo, kaišiojo vienos rankos pirštus į kitos delną, vaizduodami lėktuvo įsirėžimą į pastatą“. Palestinos valdžia nusivarė nuo kojų stengdamasi užgniaužti jaunuolių džiūgavimus dėl mirčių Amerikoje.

Views All Time
Views All Time
2808
Views Today
Views Today
1
0 0