Permąstant islamą
Nors daugelis musulmonų stengiasi kaltinti Ameriką ir Izraelį visomis musulmonų pasaulio negerovėmis, vis daugiau musulmonų intelektualų ragina imtis naujos ir radikalios savikritikos islamo viduje. Šią nuomonę geriausiai išreiškė Kananas Makiya, knygų Republic of Fear (Baimės respublika, apie Saddamo Husseino Iraką) ir Cruelty and Silence (Žiaurumas ir tyla, galingas protestas prieš arabų intelektualų nedrąsą atkreipti dėmesį į tamsiąją karingų islamiškųjų Artimųjų Rytų pusę) autorius.
Makiya London Observer straipsnyje „Kovojant su islamo kukluksklanu“ rašo:
Arabai ir musulmonai šiandien turi drąsiai pažvelgti į tai, kad jų apmaudas ant Amerikos jau seniai atsišvartavo nuo bet kokių racionalių pamatų, kurių galėjo kada nors būti. Kaip ir tarpukario metų antisemitizmas, šiandien jis giliai paniręs sąmokslininkiškuose minties šablonuose, įsišaknijusiuose visiškame nežinojime, kaip veikia tokia kaip Jungtinių Valstijų, juo labiau Izraelio, visuomenė ir valstybinė santvarka. Jo straipsnis baigiasi žodžiais:
„Musulmonai ir arabai turi būti priekinėse linijose naujoviško karo, kurį verta kariauti dėl jų pačių išgelbėjimo ir dėl jų pačių sielų. Ir tai, kaip jums pasakys geri senamadiški musulmonų mokslininkai, yra tikroji džihado prasmė, prasmė, kurią pagrobė teroristai ir savižudžiai sprogdintojai ir visi tie, kurie jiems ploja ar randa pateisinimų. Atsikratyti to, ką jie padarė mūsų vardu, šiandien yra civilizacinis XXI a. iššūkis kiekvienam arabui ir musulmonui pasaulyje.“
Rugsėjo 11-osios įvykiai kai kuriuos nemusulmonus paskatino persvarstyti savo prieš Jungtines Valstijas ir Izraelį nukreiptą retoriką. Reikšmingiausia čia Australijos aktyvistė Helen Darville, knygos The Hand that signed the Paper autorė. Ji rašo:
„Nuo tos dienos stebėjau, kaip nyksta jaukūs mano jaunystės kairuoliški pietetai. Tie pietetai daugeliui jūsų turėtų būti žinomi. Pagrindinis – sena patarlė, kad norint suprasti siaubus, reikia norėti juos išvysti kontekste. Ir jei tai juos sušvelnina, tegul taip ir būna.
Palestiniečių, džiūgaujančių lėktuvams įsirėžus į dangoraižius, vaizdai sukėlė man šleikštulį. Viena riebulė moteris su bjauriais akiniais ilgai išliks mano atmintyje. Neikite ten, skandavau pašnibždomis, kai ji klykė iš džiaugsmo. Neikite ten. Ten ėjo naciai, ir tame kelyje tyko beprotybė. Esama be skaičiaus daug pranešimų apie Rytų Europos valstiečius, drąsinančius vokiečių budelius ir besistengiančius iš jų rankų išprašyti karabinus: leiskit man juos nušauti, Herr Soldat.“
Daugybė tų valstiečių buvo išauklėti Bažnyčioje. Krikščionių antisemitizmas turi ilgą ir baisią istoriją, kaip ir krikščionių agresija prieš islamą per kryžiaus žygius ir prieš draugus krikščionis per religinius karus. Bet po kiekvieno prievartos protrūkio Bažnyčia būdavo priversta paklausti savęs: ar to siekia krikščionybė? Ar dėl to atėjo Kristus? Ar taip norime gyventi jo vardu?
Ilgainiui atsakymai ateidavo, ir išskyrus nedidelius radikalius pakraščius krikščionybė kaip visuma atmetė karą, prievartą ir neapykantą kaip būdus palaikyti krikščionybės žiniai.
Tokioje kryžkelėje islamas stovi nuo rugsėjo 11-osios. Įtampos, su kuriomis susidurta per amžius, iškilo į paviršių. Ar islamas – taikos religija? Ar jis tiki žmogaus teisėmis? Ar jis gali rasti būdą būti žmonių bendruomenės dalimi, labai atkakliai nereikalaudamas savojo kelio?
Šiandien girdime tiek daug skirtingų pasisakymų apie islamą būtent todėl, kad musulmonai yra pačiame kovos už islamo sielą įkarštyje. Mes būtume išmintingi kaip krikščionys, nužeminti savo pačių praeities, prisimindami, kad stengiamės suprasti ir angažuoti musulmonus iš meilės Kristui.
James A. Beverley
