Žmogaus dvasia
Mums mirštant Dievas paima iš mūsų Savo dvasią, ir tada ne tik miršta kūnas, bet taip pat nutrūksta visa mūsų sąmonės veikla. Dovydas suvokė tai, todėl jis pasitikėjo Dievu, o ne tokiais silpnais sutvėrimais, kaip žmonės. Ps 146:3-5 suduoda smūgį humanizmo pretenzijoms: “Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę (iš kurios mes visi esame padaryti); tuomet dings visi jo sumanymai. Palaimintas, kieno padėjėjas yra Jokūbo Dievas”. Po mirties “dulkės sugrįš į žemę, iš kurios yra, ir dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė” (Koh 12:7). Jau esame išsiaiškinę, jog per savo Dvasią Dievas yra visur. Šia prasme “Dievas yra Dvasia” (Jn 4:24).