„Ar aš tikiu Dievą? Ne… Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia”. („Sėskim ir pakalbėkime – 30 radijo interviu”). Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase” to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia” (orig. „the Authority”). Bet užtat „Gintariniame žiūrone” aiškiai sakoma: „Autoritetas, Dievas Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Tėvas, Visagalis – visais šiais vardais Jis pats pasivadino. Kūrėjas Jis niekuomet nebuvo. Jis toks pat angelas kaip mes – tiesa, pirmasis angelas ir pats galingiausias, bet Jis buvo sudarytas iš Dulkių kaip ir mes…” (p. 41). Pullmano pasaulio atsiradimo mito pradžioje buvusi materija. Atėjus laikui, ji pradėjo suvokti save ir sukūrė „Dulkes” (Pullmanas, būdamas materialistas, materijai suteikia dieviškas galias ir šį žodį pradeda didžiąja raide). Dalis Dulkių „kondensavosi” į pirmąjį angelą, padarą, susidedantį vien iš dulkių. Ši pirmoji visiškai susivokianti būtybė stebėjo po jos atsirandančias ir pasinaudojo padėtimi: būdamas pirmasis angelas, jis ėmė pasakoti paskesniesiems, esą jis, Dievas, juos sukūręs. Angelai jį pamilo ir buvo paklusnūs; tik Sofija, išmintis, sužinojo visą tiesą apie „autoritetą” ir dėl to su kitais maištininkais buvo atstumta. Svarbiausia užduotimi tampa atskleisti valdžios melą („Gintarinis žiūronas”, p. 41-42).

Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu. Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti būtybė. Didžioji nuopuolio sukelta problema yra tai, kad mes praradome ne tik Dievo regėjimą (tai yra iškrypo jo suvokimas), bet ir bendravimą su Dievu, taigi nebepažįstame jo išliekančio buvimo. Pauliui Kristaus ir Dvasios atėjimas visa tai amžiams pakeitė. Svarbiausia yra tai, jog Paulius išlietąją Dvasią suprato kaip „pažadėtosios Šventosios Dvasios“ atėjimą (Ef 1,13; Gal 3,14). Nors į šį pažadą įėjo pranašiško žodžio atnaujinimas [1], Pauliui jis reiškė ir Naujosios Sandoros pradžią, numatytą pažadėtuoju „širdies apipjaustymu“ Pakartoto Įstatymo 30,6 bei aiškiai pranašautą Jeremijo 31,31–34: „…sudarysiu naują sandorą… įdiegsiu jiems [izraelitams] savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“. Šią pranašystę greit atgaivino Ezechielis, išraiškingai susiedamas ją su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi „duoti jiems“ (36,26–27; 37,14). Be viso kito, išpildydama Naująją Sandorą, Dvasia ženklino prarasto Dievo buvimo sugrąžinimą.

Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain – aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas visomis mano kūno ląstelėmis kuria mane gyvenimui. Su ta didžiąja mintimi apie Dievo buvimą ir begalybę susijusi ir kita mintis – mintis apie Dievo malonę. Dievas man leidžia prie Jo priartėti. Dievas, kuris man duoda buvimą, per savo Sūnų padaro mane savo sūnumi. Aš galiu tarti Tėve mūsų. Aš esu Šventosios Dvasios buveinė. Šventieji ir mistikai niekada neišskiria dviejų dalykų: Dievo begalybės ir malonės. Ir pas šv. Teresę Avilietę, ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir šv. Pranciškų Salezietį, šv. Pranciškų Asyžietį ir dar daugelį kitų mes visuomet randame stipriai išreikštą šią mintį: Dievas yra kiekvienos būtybės gelmėje, todėl mes visuomet jį surandame, įsigilinę į save. Tas dvilypis Dievo buvimas, kurio viena dalis yra pasaulyje ir labiau juntama, o kita – Švč. Trejybės gyvenimas mumyse, yra begalinės ramybės šaltinis.

Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję? Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos šerdyje. Tie, kurie nusekė paskui Jėzų, iš pat pradžių turėjo pakeisti savo idėjas apie Dievą, o aukodami tas idėjas, turėjo kartu atsisakyti viso to, kas užpildė jų gyvenimą: savo santykių, draugų, socialinės aplinkos, visų sutartinių minties ir papročių rėmų, kuriuos Jėzus iš pagrindų sukrės; visos tos sutrūnijusios sistemos, iš kurios Viešpats lieps išeiti. Viso to vienu sykiu atsisakoma, kai imama sekti paskui Jėzų, kai imama tikėti Dievą, tikrą Dievą, Gyvąjį Dievą. Kas pradeda tikrai tikėti, pradeda rimtai galvoti apie Dievą, tas paprastai pirmiausia ima piktinti visą pasaulį – tuos visus “gerus krikščionis”, kurie yra tokie “nuolankūs”, kad visa daro taip, kaip ir visi kiti. Visus tuos, kurie tikisi išpažįstą tinkamą, gerą ir nieko nelaužančią religiją.

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis – tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti – vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi. Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas senų įpročių sąnašas (kurias mes taip rūpestingai sukaupėm, užkonservavome, kad tik apsisaugotume, neleistume tikrajam Dievui būti mumyse Dievu, kad užgniaužtume tą reiklų ir tokį švelnų kvietimą, į kurį bijome atsiliepti) – turime melstis ilgai, ramiai ir atidžiai. Vienas mano draugas trapistas sakė: “Nepakanka sustabdyti mašiną, reikia kad ir motoras nustotų sukęsis visu greičiu.” Jūsų nekantrumo motoras vis dar pašėlusiai sukasi. Jis turi sulėtinti tempą, nurimti, dirbti kitu ritmu. Reikia savo žingsnius priderinti prie kitų žingsnių, savo valią prie kitos Valios. Reikia sugebėti perjungti motorą, suderinti jo darbą su lėtu, ramiu, galingu ir pastoviu Dievo Valios ritmu. Kol esame neramūs, užsiėmę savo problemomis ir reikalais, mes jaučiamės saugūs, Dievui nepasiekiami. Reikia daugelio susikaupimo dienų, kad galėtume pradėti gyventi Jame ir Juo. Reikia nurimti, sulėtinti motoro darbą, kad mumyse atsirastų kitas judėjimas, kurio mes anksčiau nenujautėme. Jeigu jūs esate per daug užsiėmę savais klausimais, jūs negalite išgirsti Jo atsakymų.

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę? Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę? O, – sakysite jūs, – jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti – kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį… Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? – Juk Komunijoje galite kasdien su Juo bendrauti… Niekada nesate Jo girdėję? – Jis kasdien laukia jūsų, kad galėtų su jumis Evangelijos žodžiais kalbėtis. Niekada nesate Jo sutikę? – “Aš buvau alkanas, ir tu mane pavalgydinai, buvau ištroškęs, buvau apleistas…” nėra nė vienos valandos jūsų gyvenime, kurią jūs nebūtumėte su Juo prasilenkę viename savo brolių. “Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos”. Argi galėtume būti dar labiau sustiprinti, apdrausti, mylimi? Nėra nieko klaidingesnio kaip ilgesys tų, kurie tiki, jog būtų geri krikščionys, jei būtų gyvenę prieš du tūkstančius metų. Ir atvirkščiai – visiškai tikra yra tai, kad mūsų ydos, toli gražu ne išdilusios Jo artumoje, mums būtų sutrukdžiusios jį pažinti – kaip tai atsitiko su tūkstančiais, ir tūkstančių tūkstančiais žmonių, kurie, smalsumo vedami, atėjo ir nusivylę nuėjo, nes tas žmogus jiems pasirodė tik vidutiniškas, arba nepakenčiamas originalas. Ir piktinantis… “Laimingi, kurie nepasipiktins manimi”.