Visi įkvėptieji krikščionys (charizmatai), skelbiantys turį dovanas, per paskutinius šimtą metų dar niekad realiai nepanaudojo šių galių. Jei kiekvienas tikintysis negali to parodyti, tai tas pažadas šiais laikais neišpildomas. Tai patvirtina mūsų išvadą, kad stebuklingas dovanas turėjo ankstyvieji krikščionys pirmame amžiuje, bet tos Dvasios dovanos baigė savo egzistavimą ir buvo atimtos, kai Naujojo Testamento Raštai buvo pilnai užrašyti. Evangelijos pagal Morkų 16 skyriaus paskutinė eilutė verčia manyti, kad dovanos padėjo tikintiesiems patvirtinti Evangelijos žodį veiksmais: “O šitie ženklai lydės įtikėjusiuosius – jie išėję skelbė visur, Viešpačiui kartu veikiant ir žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais” (Mk 16:17,20). Bet kai šis žodis buvo surašytas į Naująjį Testamentą, išnyko stebuklingų dovanų reikalingumas, kad jos lydėtų tikinčiuosius.

“Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina” (Žyd 11:6). Šios knygos tikslas – padėti tiems, kurie nori artintis prie Dievo, ir kurie jau yra patikėję “kad jis yra”; todėl mes neužsiimsime įrodymais, patvirtinančiais tikėjimą Dievo buvimu. Mūsų kūno įmantrios struktūros tyrinėjimas (žr. Ps 139:14), tobulai atrodantis gėlės žiedas, erdvės platybės, matomos giedrą naktį – šie ir daugelis kitų gyvenime sutinkamų dalykų gerai juos apmąsčius tiesiog nepalieka ateizmui vietos. Tikrai, sunkiau yra patikėti, kad Dievo nėra, negu pripažinti jo buvimą. Atmetus Dievą nebelieka visatos tvarkos ir tikslo galutinio išaiškinimo, taigi visa tai ir atsispindės ateisto gyvenime. Turint šituos dalykus omenyje netenka stebėtis, kad dauguma žmonių daugiau ar mažiau pripažįsta Dievo buvimą, netgi ir tose visuomenėse, kur materializmas yra pagrindinis “dievas”.

Sekminių dieną kalbėdamas prieš didžiulę minią, Petras pabaigė savo kreipimąsį 38 eilutės žodžiais, kviesdamas krikštytis ir gauti Šventosios Dvasios dovaną. Apie šią dovaną buvo užsiminta todėl, kad apaštalai patys naudojo dovanas kalbėdami miniai įvairiomis kalbomis, aiškindami žmonėms, kad taip elgdamiesi, jie vykdo Joėlio pranašystę apie stebuklingas dovanas (Apd 2:16-20). Visiškai įmanoma, kad Petras pažadėjo Dvasios dovanas izraeliečiams, kurie jo klausė. Susirinkusioje minioje buvo žydai, dievoti žmonės, o ne pagonys (Apd 2:5). Pagal Joėlio pranašystę , dovanos pirmiausia buvo žadėtos žydams. Todėl Petras, kreipdamasis į juos, sakė: “Jums priklauso tas pažadėjimas ir jūsų vaikams” (Apd 2:39), turėdamas omenyje, kad pagal Joėlio pranašystę dvasia bus duota žydams ir jų vaikams (Apd 2:17; žr Jl 2:28-32). Tai galėtų taipogi būti užuomina, kad šios stebuklingos dovanos buvo pažadėtos dviem kartoms – tiems, kurie klausė Petro, ir jų vaikams.

Krikštas – tai kelias į išsigelbėjimą (Mk 16:16; Jn 3:3-5). Kalvino idėjų šalininkai tai neigia. Tarp kitko, išsigelbėjimas tapo pasiekiamas tik Kristaus darbų (2 Tim 1:10), o ne kažkokios abstrakčios likimo idėjos dėka. Mes turime sąžiningai susigiminiuoti su Juo, pasikrikštydami. Rom 6:15-17 kalbama apie mūsų valdovų (ponų) pasikeitimą krikšto metu, perėjimą iš nuodėmingo gyvenimo į paklusnumo gyvenimą. “Ar nežinote, kad, kam jūs pasiduodate vergais, kad jo klausytute, jūs esate vergai to, kurio klausote.” Ši kalba apie pasidavimą aiškiai parodo mūsų laisvą valią, priešingai likimui. Atsidavimas neįmanomas be nuoširdaus paklusimo Evangelijos mokymui (Rom 6:17).

Galbūt daugeliui bus sunku sutikti su velnio įasmeninimo išaiškinimu, kadangi Biblijoje jis gan dažnai minimas ir klaidina kai kuriuos žmones. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti: Biblija įspūdinga tuo, kad negyvi daiktai ar abstraktus dalykai kaip išmintis, turtas, nuodėmė, bažnyčia yra įasmeninami. Tačiau tik velnio atveju iškyla tam tikrų nesusipratimų. Išminties personifikacija. “Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą. Ji brangesnė už visus turtus, ir visa, ko trokštama, negali su ja lygintis.” (Pat 3:13-15) “Išmintis pasistatė sau namus; ji išsikirto septynis šulus.” (Pat 9:1)

Biblija pabrėžia, kad teisieji bus apdovanoti tik po prisikėlimo, sugrįžus Kristui. Atsakingų mirusiųjų (žr. 4.8 poskyrį) prikėlimas bus pirmasis dalykas, kurį padarys Kristus; po šito seks teismas. Jei “siela” po mirties tuoj pat patektų į dangų, tada nereikėtų prisikėlimo. Paulius pasakė, kad jeigu mirusieji nebus prikelti, tada visos pastangos paklusti Dievui yra beprasmės (1 Kor 15:32). Jis tikrai nebūtų taip aiškinęs, jei tikėtų, jog jis dar bus apdovanotas paimant jo “sielą” į dangų tuoj po mirties. Taigi galime numanyti, kad jis tikėjo kūno prisikėlimą esant vienintele apdovanojimo forma. Kristus drąsino mus aiškindamas, jog žmogui, kuris dabar gyvena dorai, “bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Lk 14:14).

Kalbėdamas apie Biblijos pagrindus (kuriuos mes analizuojame šioje knygoje), Paulius “sakė jiems pamokslus iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusiųjų” (Apd 17:2,3). Tai sistemingas, loginis Biblijos įrodymas. Paulius “kaip jam buvo įprasta… įrodinėjo”. Jam tai buvo būdinga (taip pat žr. Apd 17:19). Korinte Paulius “sakė pamokslus sinagogose kiekvieną sabatą ir įtikinėjo žydus… jiems priešgyniaujant ir piktžodžiaujant…” (Apd 18:4-6). Įtikėję žmonės klausėsi Pauliaus žodžių, paremtų Biblijos mokymu; niekur nesutiksite tokių žodžių: “Jėzaus vizija mano miegamajame”, “neapsakomas jausmas apėmė mane”, “kartą vakare aš sutikau Viešpatį”.

Išėjimas. Pagaliau izraelitams buvo leista palikti Egiptą.Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Faraono armija vijosi juos iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė, leido žmonėms pereiti ir sugrįžo atgal paskandindami egiptiečius. Tada Izraelis keliavo per dykumą pažadėtosios Kanaano žemės link. Dievas davė jiems gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Kai jie pasiekė Sinajaus kalną, Dievas davė jiems 10 įsakymų ir Mozės įstatymą. Tada jie tapo Dievo Karalyste. Jiems buvo liepta padaryti ypatingą palapinę, pavadinta padangte, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas. Jiems buvo paskirtas aukščiausiasis kunigas ir kunigai, kurie galėtų aukoti Dievui jų aukas. Visos padangtės dalys ir kunigystė bylojo apie būsimąją Jėzaus misiją.

Labai tikroviškas Karalystės aprašymas, randamas Senojo Testamento pranašų knygose, yra dažnai išjuokiamas teologų ir daugelio denominacijų atstovų. Jie teigia, jog ten simboliškai, perkeltine prasme aprašoma atpildo vieta esanti ne žemėje, nes ši planeta bus sudeginta. Atsakant į tai reikėtų suprasti, kad pagrindinė taisyklė, taikytina studijuojant Bibliją, yra ši: mes turėtume visada suprasti Bibliją tiesiogine, pažodine prasme, jeigu tik nėra svarios priežasties taikyti simbolinį, dvasinį išaiškinimą. Pavyzdžiui, pirmoji Apreiškimo knygos eilutė praneša mums, jog regėjimas yra žymia dalimi simbolinis (Apr 1:1), kuo mes ir turėtume vadovautis jo atžvilgiu. Taip pat tam tikras realumo ir prasmingumo jausmas kalbos vartojime gali mums nurodyti, kaip suprasti kurią nors vietą – simboline prasme ar tiesiogine. Taigi kada skaitome apie žemę, svirduliuojančią lyg girtas žmogus (Iz 24:20), iš vartojamos kalbos aišku, jog mes turėtume suprasti tai simboliškai. Ir atvirkščiai, kalba, vartojama būsimajai Karalystei aprašyti, labai lengvai suprantama tiesiogine prasme, pažodžiui; nėra jokios užuominos, kad mes turėtume ją suprasti simboliškai.

Paprasti, mirtingi žmonės, kurie Kristaus sugrįžimo metu nežinojo Evangelijos, t.y. jie nebuvo atsakingi prieš teismą.
Teismo metu prie teismo krasės gavę Dievo prigimtį, šventieji negalės mirti ar gimdyti vaikų. Todėl žmonių, Karalystėje patiriančių šiuos dalykus, aprašymas taikytinas antrajai grupei – tai tie, kurie bus gyvi Kristaus sugrįžimo metu, bet nebus žinoję Dievo reikalavimų. Teisiųjų apdovanojimas – tapti “karalystę bei kunigais; ir jie viešpataus žemėje” (Apr 5:10). Karaliai turi kažkam karaliauti, ir jie karaliaus tiems žmonėms, kurie antrojo atėjimo metu nežinojo Evangelijos ir todėl buvo palikti gyvi. Būdami “Kristuje” mes tapsime jo atpildo dalininkais – tai yra, karaliausime pasauliui: “Tam, kuris nugali… aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda,- kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo” (Apr 2:26,27).