Kaip psichologiniu požiūriu vertintina išpažintis?
Į klausimą atsako Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas, psichlogas-psichoterapeutas Algirdas Petronis. Internete – www.psichoterapija.com
Išpažintis psichologijoje nėra plačiai analizuojama, nors kai kurie autoriai diskutuoja apie jos psichologinį poveikį žmogui, jos panašumus ir skirtumus su psichoterapija. Pabrėžiu, kad tai – tik diskusija apie psichologinį poveikį, nes juk išpažinties centras yra žmogaus santykis su Dievu, o ne jo psichologinio komforto ar diskomforto jausmai.
Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su savo vertybėmis, moralinėmis normomis.
Norom ar nenorom jis pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kuo norėtų būti ir kaip yra iš tiesų. Tai skausmingas psichologinis procesas, leidžiantis geriau įsisąmoninti savo moralines normas bei vertybes, taikyti jas gyvenimo kasdienybėje.
Rengiantis išpažinčiai, kaltės jausmas, nuodėmės išgyvenimas gali būti labai slegiantys. Išpažinčiai besirengiantis žmogus gali sąmoningai ar nesąmoningai jų vengti. Šie stiprūs kaltės jausmai gali tapti pretekstu atidėti išpažintį, vengti jos. Intensyvus kaltės jausmas dažnai atspindi asmenines to žmogaus ypatybes, jo perdėtą, skrupulingą griežtumą sau (ir kitiems). Tokiu atveju būtų naudingas pokalbis su kunigu, kuris padėtų giliau suvokti išpažinties prasmę tikėjimo aspektu.
Juk išpažintyje akcentuojamas atleidimas, o ne kaltė (juk išpažintis vadinama susitaikinimo, o ne apkaltinimo sakramentu).
Išpažinties metu vidinė įtampa, susikaupusi rengiantis, gali virsti intensyvia emocine iškrova, katarsiu, atnešančiu palengvėjimo, vidinės ramybės jausmų.
