Poezijos autoriai: Stella Tur

Kaip sunkume atrasti laimę?
Ir kaip giliai ji užkasta?
Nusvyra rankos ir silpnumas
Dažnai mus nugali... bet NE!
Aš pakeliu akis į dangų,
Į maldą įpinu skausmus -
Visus visus...
Ir klystkelių lanku suveržta galva
Jaučiu, kaip jautė Jėzus,
Įsmeigtus dyglius.
Nuo šito momento, o Jėzau, Tavo kančią
Po truputį imu suprast,
Nes tik pasidalijime naštos,
Kad ir beprasmės,
Tikriausią džiaugsmą galima atrast.
Staiga, pramušęs storą dangą,
Prapliumpa ašarų lietus...
Ir šniokščia, merkia, plauna randus,
Kartu nulauždamas dyglius.
Ir pamažu šviesa artėja:
Atsargiai , blausiai, pro rūkus...
Kad neišgąsdintų. Lyg fėja...
Ir vilties kvapas - toks svaigus!
Iš susigūžusio paukštelio
Pakils aukštyn atgimusi siela!
Vietoj dygliuotojo vainiko -
Sandoros juosta horizonte nutiesta…

Abejingumui ,,NE!’‘ sakysiu:
Gerais darbais dvasią taisysiu.
Kančias iškęsiu su malda.
Sielą gaivinsiu atgaila.
Man tyras ašarų šaltinis
Nuplaus pagiežą ir klaidas,
O vietoj jų užlies krūtinę
Gyvybės sklidina banga!
Vilties žiedais tada pražysiu
Nes pasikliausiu Dievo Sandora!

Kai suklupau pavargęs nuo naštos kasdienės,
Siela paskendo ašarų klane.
Apsidairiau – likau savam kely aš vienas…
Skausmas gilus dangun išsiveržė malda!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo -
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.

Ir susitaikiau, Didis Viešpatie, nuolankiai
Su savo kryžium – man skirta dalia…
Staiga, nežinoma jėga padėjo atsistoti,
Atlėgo sielvartas, nušvito akyse!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo -
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.

Parodyk, Jėzau, kelio vingius iš aukštybių,
Pamokyk, kaip klaidas atitaisyt,
Kaip nešti, rodos, nevertai užkrautą naštą,
Kur rasti viltį, kai jos nematyt!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo-
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.

Tik dešimt įsakymų, Viešpatie Didis,
Palikęs mus Žemėj laikytis liepei.
Bet valioj laisvoj mes dažnai pasiklydę
Į nuodėmių liūną įgrimztam klampiai.

Iš ten be maldos ir pagalbos Tavosios,
Be gailesčio, meilės, šviesos mintyse
Niekaip neišnirtume. Vėzdo blogiui kapoti
Visiems po dalelę davei širdyse.

Suėję į būrį bendrai dienos maldai,
Turėdami tikslą vieningą ir dorą
Atrasime kelią teisingą ir šviesų.
Pagalbą suteiks angelų gausūs chorai.

Ir vėl klupsim - stosim, klysim - taisysim,
Paslydę raudosim ir atgailą liesim.
Bet jeigu tikėsim, kad Dievas mus myli,
Atrasim sprendimą, po audros - atsitiesim!