Poezijos autoriai: Stacy Lee

Šventoji Dvasia
nusileidžia į mano
atminties vasarą,
ant galvos – beržų vainikas,
kvepiantis miško nektaru,
panardinu savo vaikišką veidą
Jos delnuose ir klausausi
širdies plakimo, kuris
išmokė mane
pajust Dievo pulsą
vienatvės tyloj.

Nutilo žingsniai ir maldų aistringų aidas, -
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto...
Kas beprikels mintis nuo šalto grindinio paviršiaus,
kas sielą bepaguos, kai šurmulys dienos nurimsta,
ir mėnesienos apšviestas dangaus beribis plotas
aukoja žemei rimtį ir sapnų mįslingų dovanas.

Hic jacet peccator... Virš jo, bažnyčios skliautuose sparnuoti cherubinai, -
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto,
ir užkerėti laukimu maldų aistringų žodžiai,
kaip lengvas rūkas, sklando mėnesienoj...
Čia viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!

Ant nišos grindinio parklupęs nepažįstamas praeivis
apmąsto savo nuopuolius prie sopulingo kryžiaus silueto,
kad atgailos švenčiausį sakramentą jam suteiktų
sparnuoti cherubinai virš galvos, bažnyčios skliautuos,
kur viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!

Atiduok man savo rūpesčius ir skausmą,
atiduoki savo nemigo naktis,
aš, ant tavo šalto slenksčio atsiklaupęs,
būsiu polėkiu nerimstančios širdies.

Tu tikėk, tikėk manim be abejonių,
kai likimas žers po kojomis kliūtis,
kai danguj neliks žvaigždžių, išblės svajonės,
tu vis vien tikėki manimi.

Aš, nematomais sparnais tave pridengęs,
saugosiu nuo vėjo ir audrų,
ant gyvenimo akmens iškalęs vardą, sukuždėsiu:
tavo Angelas esu.

Meldžiuosi vakaro tyliems šešėliams
už jaukią prieglaudą, kada minčių gija
atodūsiu pietų nerimastingo vėjo
nusidriekia aukštybėsna į vasaros žvaigždes.

Palikus kasdienybės pėdsakus dulkėtus,
braidau miražais upių, Viešpaties takais,
ieškodama kažko neatrasto, gal būt išsižadėto
ar, puoselėjant viltį, užmiršto seniai.

Ir nežinau į ką tikėt ir kuo pasitikėti
tyliems šešėliams gęstant vakare, -
malda, atodūsiai nerimastingo vėjo,
kaip nuopuoly prisikėlimas arba atgaila.

Dėkoju, Viešpatie, kad leidi man prisilytėti
prie savo medžio, savo kryžiaus, ženklinto kančia, -
ir vėl sulig rytojum toliuosna skubėsiu,
ieškodama kažko neatrasto, o gal pačios savęs.