Poezijos autoriai: Marijona Gervelienė

Giedrą pavasario rytą,
Aidint Velykų varpams,
Ištiesiu aš džiaugsmui ranką,
Leidžiu kalbėti jausmams.
Ei, stabtelk akimirką, laike, -
Skamba jau žemė džiaugsmu!
Tau ir man dovanojo šią laimę,
Išpirko Kristus skausmu.
Noriu apkabinti aš žemę,
Glausti prie veido žiedus,
Uždainuot su gimtinės upeliais,
Meile apdalinti visus.
Ačiū, už stebuklą, gerumą,-
Stipriai stipriai, Dieve, Tave aš myliu.

Mielas vaikeli,
Meilės daigeli,
Keleliu kai eini,
Dievulio dovanotą pasaulį regi:

Grūdo brandumas – dosnumas,
Miško ošimas – ramumas,
Paukščio giesmelė – linksmumas,
Spindulėlis saulutės – meilumas.

Bitelės koriukas – darbštumas,
Sirpstanti uoga – kantrumas,
Sraunus upelis – atkaklumas,
Rymantis kryžius – tai laikinumas.

Rasos lašelis – tyrumas,
Gėlės žiedelis – trapumas,
Akmenėlis – sunkumas,
O ašarėlė – gailestingumas.

Viską surinki,
Širdelėj dėki,
Gyvenimą, žemę,
Dievulį mylėki.

Kai pumpuras iš džiaugsmo skyla,
Ir sodai svaigsta baltumu,
Kai paukštis giesmele prabyla,
Aš rojų žemėje regiu.

Pažvelgusi į savo sielą,
Joje klaidų daug atrandu,
Ir aš stebiuos gailestingumu, Gerasis Dieve,
Kad vis dar leidi eit gyvenimo keliu.

Nemoku aš giedot kaip paukštis,
Ar pražydėt skaisčiu žiedu,
Už tavo gailestį, gerumą
Aš tyliai maldai suklumpu.

Dėkoju Tau, kad dovanojai man gyvybe,
Kad leidai mokytis man iš klaidų,
Kad iš Tavęs galėjau aš išmokti
Mylėt, gailėtis ir atleist.

Esu menka žemelės dulkelė,
Sušildyta gerumo Tavo spindulių,
Pagirdyta tyros rasos lašelio, -
Už viską, viską vien meilę, Dieve, Tau jaučiu.