Poezijos autoriai: Darius Ilgevičius

Viskas vyksta labai greitai,
lyg atskiri filmo kadarai kartojasi
tam tikri gyvenimo epizodai, nuotrupos,
kažkodėl labai labai liūdna ir nesinori palikti šio pasaulio,
nors tiek daug skausmo, kančių, ligų, skurdo, liūdesio...
Bet jis nuostabus, beprotiškai nuostabus ir prasmingas.
Nežinau kodėl negaliu to įrodyti, bet vidumi jaučiu - galiu užtikrinti,
kad tai - tiesa… tik niekas manęs negirdi…
Jis toks nuostabus, kad norisi verkti,
akys pilnos ašarų ir pasigėrėjimo pasaulio paslaptimi.
Visa, kas gyva, palaikoma žemės, dangaus, ugnies alsavimo paslaptimi.
Byrančio smėlio, jūros kvapo ir bangos garso...
Nakties pilnos žvaigždžių ir begalinės,
niekad nesibaigiančios visatos ramybės.
Vaiko gimimas ir mirtis, didžiulis džiaugsmas ir skausmas čia sukasi
viename gyvenimo sūkuryje, lyg dvi beprotiškai įsimylėjusios priešingybės...
Tarsi neapsakomai graži ir tobula simfonija,
už kurią tobulesnės niekad nesukurs joks žmogus,
joks žmogaus pasaulio genijus...
Paskutinė akimirka... Labai liūdna viską palikti,
nes neapleidžia jausmas, kad esi tos nenusakomos vertybes dalis,
jos brolis, jos kūnas, jos sūnus...
kuris palieka savo motiną... visam laikui...
Pažinęs ir pajautęs, kad ji visad šalia...
tik paskutinę akimirką... paskutinę minutę...
kuri pati brangiausia, gražiausia, liūdniausia ir tobuliausia...
Ji tobuliausia supratimu, susitaikymu ir atsidavimu gyvenimo sūkuriui...
tobulam neišvengiamumui... ir prasmei,
kurios niekad negalėsime suvokti sveiku protu....
Mintys ir žodžiai valdo pasaulį...
Tik paskutinę akimirką patyriau tą paslaptingą jausmą, kad mano mintys
aiškios ir skaidrios kaip niekados,
kad mintimis galiu valdyti mane supantį fizinį pasaulį,
lyg filmą: pagreitinti, sulėtinti, sustabdyti, iškirpti kadrus,
sumontuoti taip tobulai, lyg taip ir turėtų būti...
Tas jausmas nenusakomai neįprastas ir keistas,
lyg jausčiausi prieangyje kito pasaulio ir pabaigoje šio...
Tai - Dievo Gailestingumas...

…Ieškau Tavęs kasdien,
kai atrodo kad suradau,
tu pradingsti ir pasirodai
visai kitose formose,
ieškau tavęs dieną,
naktį, sapnuose ir žmonėse,
bet aš visvien nenustoju tavęs ieškoti,
nes nieko daugiau neturiu tik tave...
………………………………
………………………………
Širdis , suglumus, padalinta
tarp skausmo ašarų karčių,
Viltis lyg palydovė paklaidinta,
dar besis į duris –
tikiu!!!

Tu man leidai, pajusti
visą šio pasaulio begalingumą,
skausmą kuris su Tavimi
kartu tebuvo malonumas,
praradimą, kuris su Tavimi pavirto atradimais ir Meile,
apsvaigimą, paikumą, moteris ir vyną,
tėvystę ir išdavystę, tėvišką rūpestį
ir begalinį ilgesį, kurį visad jaučiu.
Esu aklas ir akys nemato, ausys negirdi…
Jausmas nepavaldus niekam, net laikui,
jo niekas niekad iš manęs negali atimti,
ar degčiau ant laužo,
ar merdėčiau neaiškiais kito pasaulio garsais,
būčiau suklupęs, sudraskytu kūnu ir siela.
Tam, kad suprasčiau kaip Tu mane myli,
kad su niekuo negali manimi dalintis,
nes ten esi Tu, mano Mylimoji, Mylimasis,
akių spindesys ir Jo veido šviesa,
švytinčiame nakties danguje.
Kiekvienoje žvaigždėje, begaliniame ilgesyje,
lyg vienišas deglas, deginantis mano širdį.
Ši žvaigždė mano krūtinėje,
kai būnu tuščias ir pilnas Tavęs,
kurioje yra viskas iš praeities,
dabarties ir ateities,
visi sutikti ir dar nesutikti žmonės,
išsakyti ir neištarti sakiniai,
mirtis ir prisikėlimas.
Tik Tau, dėl Tavęs, Tavyje, su Tavimi, esu Tavo…
Nėra nieko, daugiau ir mažiau,
nėra nei – žodžių, nei minčių, kurios būtų bent truputėli arčiau Tavęs...
Be Abejonės - suabejojant ir tuo sustiprinant save vėl neabejoti,
tik Tikėti, Tikėti, Tikėti, Tikėti…