Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
