Aštrios ašaros veržias iš širdies
Kaip iš vulkano viską deginanti lava.
Ir vienintelė paguoda- laukimas mirties,
Atrodo, lyg jausmus aplieja juoda smala.

Noris, kad ausyse didelis griausmas spengtų,
Noris, kad tą skausmą kas nors pasmaugtų,
Kad jis neegzistuotų, nustotų kvėpuoti.
O kartu su juo aš liaučiausi tave sapnuoti.

1d

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui