– Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas. Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. “Būt ar nebūt – štai klausimas koksai”. Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim. Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą.

Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti “tautų sąjungą”. Veikale “Į amžinąją taiką”, pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti “natūralios būsenos”, pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

– Taip, Renesansas ir Romantizmas turi daug panašių bruožų. Vienas iš tokių panašumų – tai, kad pabrėžiama meno reikšmė žmogaus pažinimui. Ir čia svarbus Kanto įnašas. Savo estetikoje jis ištyrė, kaip mus veikia grožis, pavyzdžiui, meno kūrinys. Kai mes įsijaučiame į meno kūrinį, neturėdami jokių kitų paskatų, išskyrus meninį išgyvenimą, priartėjame prie “daikto savaime” pajautimo. – Vadinasi, menininkas gali perteikti tai, ko nepajėgia išreikšti filosofas? – Taip manė romantikai. Pasak Kanto, menininkas laisvai žaidžia su savo pažinimo galia. Vokiečių poetas Šileris išplėtojo Kanto mintis. Jis rašė, kad menininko darbas panašus į žaidimą ir tik žaisdamas žmogus yra laisvas, nes tuomet jis susikuria savus dėsnius. Romantikai teigė, jog vien menas mus gali priartinti prie to, kas “nenusakoma”. Kai kas išdrįso palyginti menininką su Dievu.

Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia. Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui. Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai. Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn:

Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių. Ji padėjo aplanką ant rašomojo stalo ir puolė į virtuvę. Reikia suspėt į valčių pašiūrę nunešt sumuštinių, kol mamai nepabodo laukti. Bėgdama pro šalį, Hildė užmetė žvilgsnį į žalvarinį veidrodį. Skubiai užkaitė vandens arbatai ir pašėlusiu greičiu sutepė kelis sumuštinius. Žinoma, ji iškrės tėčiui išdaigą. Hildė vis labiau jautėsi Sofijos ir Alberto sąjungininkė. Tai prasidės dar Kopenhagoje… Netrukus su didžiuliu padėklu Hildė jau stovėjo pašiūrėje.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo “Happy Birthday”. Hildė pasijuto nejaukiai. Paskui Sofija visus užkvietė i “filosofinį pokilį”, kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis. Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos…

Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau. Nejaugi nori ką nors išstumti? Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis. Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.