Po poros valandų Joruna su didele kuprine atėjo pas Sofiją. Ši taip pat buvo susikrovusi kuprinaitę, suradusi palapinę. Dar jos pasiėmė miegmaišius ir šiltų drabužių, patiesalus ir žibintuvėlius, didelius termosus su arbata ir visokių skanių valgių. Kai apie penktą valandą parėjo Sofijos mama, joms teko išklausyti ne vieną pamokymą, ką galima daryli ir ko negalima. Be to, mama norėjo sužinoti, kur jos planuoja apsistoti. Mergaitės pasakė, kad palapinę statysiančios prie Kurtinių kalno. Galbūt ryte išgirsiančios kurtinius. Sofija turėjo dar ir kitų paskatų ten apsistoti. Kiek suprato, nuo Kurtinių kalno netoli iki Majoro trobelės. Kažkas ją traukė ten grįžti, bet taip pat jautė, kad niekada nebeišdrįstų ten eiti viena.

Paulius Atėnuose, Sofija. Kalbame apie tai, kaip krikščionybė ima skverbtis į graikų – romėnų pasaulį. Kaip kažkas nauja, kažkas labai skirtinga nuo epikūrininkų, stoikų ar neoplatonininkų filosofijos. Tačiau Paulius šioje kultūroje suranda palankią dirvą. Jis teigia, kad Dievo ieškojimas būdingas visiems žmonėms. Ši mintis graikams nebuvo nauja. Nauja Pauliaus mokyme buvo tai, kad Dievas apsireiškęs žmonėms ir tarp jų gyvenęs. Taigi jis nesąs vien “filosofinis Dievas”, kurio žmonės galį siekti protu. Jis taip pat nepanašus į jokį aukso, sidabro ar akmens kūrinį — o jų buvo pilna ir aukštai Akropolyje, ir žemai, didžiojoje turgaus aikštėje. Bet Dievas “gyvena ne rankų darbo šventyklose”. Jis yra suasmenintas Dievas, kuris veikia istoriją ir dėl žmonių miršta ant kryžiaus.

Gegužės 31-oji buvo ketvirtadienis. Sofija atkentėjo paskutines pamokas mokykloje. Nuo filosofijos kurso pradžios jai ėmė geriau sektis kai kurie mokslai. Daugumos dalykų ji visada svyruodavo tarp ketverto ir penketo, tačiau pastaraisiais mėnesiais už visuomenės mokslo kontrolinį ir rašinį, kurį reikėjo parašyti namuose, ji gavo tvirtą penketą. Su matematika buvo kiek prasčiau. Per paskutinę pamoką jie vėl gavo parašyti rašinėlį. Sofija pasirinko temą “Žmogus ir technika”. Ji parašė apie Renesansą ir mokslo suklestėjimą, apie naują požiūrį į gamtą ir Frensį Bekoną, kuris pasakęs, jog “mokslas – jėga”, ir apie naująjį mokslinį metodą. Nepamiršo patikslinti, kad empirinis metodas imtas naudoti prieš techninių išradimų laikus. Tada Sofija prirašė įvairių dalykų, atėjusių jai į galvą, apie neigiamas technikos puses. Bet galiausiai paraše, kad viskas, ką žmonės daro, gali būti panaudojama ir geram, ir blogam. Gėris ir blogis yra tarsi juoda ir balta gijos, kurios nuolat susipina, tarpais taip, kad nebeįmanoma išskirti.

Tačiau išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi “substancijos”. Viena substancija yra mastymas arba “siela”, kita – tįsumas arba “materija”. Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tik tąsi, ji užima vietą erdvėje ir visada gali būti daloma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto, abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors “mąstymas” ir “tįsumas” kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Sąmonė laisva materijos atžvilgiu ir priešingai – materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės.

“Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas”. Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai. Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją. – Kas mums darosi, dukrele? – Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.