Žoržas Sera

Žoržas Sera (George Seurat, gyv. 1859 – 1891 ). Jo tėvas, Antuanas Chrizostomas Sera buvo keistas žmogus. Jo sistemingas buities organizavimas, giliau žvelgiant, tik išduoda neaiškų gyvenimo ir jo betvarkiško viešėjimo baiminimąsi. Antuanas Chrizostomas vedė Žoržo Sera motiną Ernestiną Fevr. Ji buvo 13 metų už jį vyresnė ir buvo juvelyro duktė. Ernestina Fevr buvo užsisklendusi savyje, ją kankino liūdnos mintys. Pirmieji jų sutuoktiniai vaikai buvo Emilis Ogiustenas Sera ir Marie Berta Sera. Žoržas gimė trečias. Kai Žoržas buvo septynerių, gimė ketvirtasis vaikas, bet jį pakirto liga. Brolio netektis sukrėtė jaunąjį talentą, kuris pirmą kartą susitiko su mirtimi. Ši mirtis aptemdė spontanišką jaunos būtybės tikėjimą gyvenimu. Sera šeimyna gyveno nevaizdingame Mažantos bulvare. Tėvą sūnus matydavo retai, jis jam buvo lyg šešėlis jo gyvenime. Bet ar jis buvo jam svetimas? Šeimynos ir namų aplinkos poveikis įtakojo jaunojo talento vystymuisi. Prasidėjus karui šeima pabėga į Fonteblo.

Tarp tų šeimyninių ir valstybinių įvykių Žoržas tebesimoko. Jisai rimtas, stropus, tačiau ypatingai nepasižymi. Laikosi, anot mokytojų, “padoraus vidurkio“; dirba pastoviai, ramiai, sistemingai. Jo elgesys pavyzdingas. Niekad netriukšmauja, neieško pramogų, tuščiai neplepa. Jis, deja, iš prigimties mažakalbis, užsidaręs savyje, nei vienam atvirai nieko nepasipasakoja – nei tėvams, nei klasės draugams. Matyt, jo esama kiek šaltokų jausmų.
Vos pradėjęs nulaikyti pirštuose pieštuką, jis piešė. Jam buvo apie septynerius metus, kai nupiešė šunį su žmogumi ir šunį su vaiku. Jo tetėnas Polis Omontė, motinos sesers vyras, kuris Terno aveniu turi moteriškų apdarų parduotuvę ir kaip mėgėjas domisi daile, tvirtina, kad Žoržui nestinga šių gabumų, ir ragina juos lavinti. Tad, beeidamas penkioliktus metus, jaunasis Sera ima lankyti netoli tėvo būsto esančią municipalinę piešimo mokyklą. Jos dėstytojas – kuklus skulptorius Žiustenas Lekjenas. Lekjenas savo mokinius supažindino su perspektyvos pagrindais. Duoda jiems kopijuoti gipsų, antikos kūrinių muliažų, architektūrinių motyvų. Sera gražiai atlieka mokyklinius darbus. Jis čia, reikia pasakyti, rodo ne visai įprastą tokio amžiaus jaunuoliui sąžiningumą, atidumą. Piešimas jo akimis nėra koks lengvabūdiškas užsiėmimas, pramoga. Jis ima berniuką taip traukti, kad virsta tiesiog jo aistra. Tylia aistra. Nerodoma, bet gilia. Jis ne tik daug, su lėtu atkaklumu piešia, bet ir semiasi žinių teoriniuose veikaluose. Jaunuolis atsidėjęs studijuoja dailę ir jam giliai įstringa į atmintį kai kurios dailėje reiškiamos mintys. Spalvos, nurodo Šarlis Blanas, neabejotinai pavaldžios tam tikriems dėsniams, ir jų galima mokyti kaip muzikos… Eženas DeLakrua tuos dėsnius žinojo – iš pradžių juos intuityviai suvokė, o paskui iš pagrindų išstudijavo, todėl ir buvo vienas didžiausių dabartinių laikų koloristų.
Sera skaito ir skaito tuos veikalus: jie jį keri. Jų formulavimas tenkina glūdintį jame logikos, tikslumo poreikį. Jie atskleidžia jam tai, ko jis miglotai ieškojo. Pritaria ir jo paties tendencijoms, duoda tai, ko jauni žmonės dažnai laukia iš lektūros – pateisinimą, tikrumą. Niekas su niekuo nesusieina atsitiktinai. Kiekviena būtybė dalykų įvairovėje pasirenka vien tai, kas jai tinka. Tūkstančiai žmonių skaitė Šarlio Blano eilutes. Nei vienam nuo jų nepasirodė, kad staiga viskas nušvito, kaip dabar Lekjeno mokiniui. Žmogus pats susikuria dievus. Jaunuolio mintyse nuo šiol gyvuos gryna ir tvirta dailė, valdoma įsakmių dėsnių. Ši dailė – lyg koks absoliutas. Absoliutas, neigiąs graužiantį pasaulio judamumą. Dabar Sera jau žino, kuriuo keliu jis žengs. Jo aistra – šalta ir valinga, bet tokia pat kraštutiniška, kaip ir tėvo – susirado objektą.

Sera nutarė stoti į aukštąją dailės mokyklą. Ten jis įstoja 1878 m. ką tik sulaukęs aštuoniolikos. Jis pradeda žavėtis įvairiais garsiais dailininkais: Monė, Renuaru, Dega, Pisaro. Jaunasis Sera pradeda domėtis jų braižu, jį jaudina braižo plastinė pusė, tapyba jam tėra pati sau tikslas. Tapyba, apie kurią jis svajojo, tiksli kaip mokslas tapyba, niekad neegzistavo: tad jis išvengs doktrinų antagonizmo ir nepasisakys nei už, nei prieš ką nors, nes bus visiškai reali. Žoržas Sera atsiduria visiškoje visagalės aistros valdžioje. Pas Žiusteną Lekjeną jis susiranda sau artimą draugą, vieneriais metais už save jaunesnį Edmoną Amaną Žaną, su kuriuo jam niekad nepritrūksta kalbos. Tarp judviejų yra panašumo: abu tokie pat rimtuoliai, taip pat linkę į apmąstymus, nemėgsta bereikalingų žodžių. Jiedu kuo gražiausiai sutaria, drauge lanko Luvrą, abu domisi kai kuriomis knygomis, kai kuriais romanais, ypa2 brolių Gonkurų.
Šarlio Blano žodžiai kažką jame nesuturimai išjudino, iškėlė tikslų klausimą, be kurio jam dabar niekas, ničniekas nebeturi vertės. Jis gyvas ir vienintelis jo gyvenimo centras, į kurį viskas subėga ir iš kurio viskas spinduliuoja. Pasaulis dingsta: jis virsta tuo klausimu, laukiančiu jo atsakymo – nustatyti dailės kūrinio kompozicijos dėsnius tokius pat aiškius ir griežtus, kaip matematikoje, kad galėtų gimti dailė, kuri būtų laisva nuo empirizmo, nuo jausmų anarchijos ir vystytusi nepaneigiamai logiškai. Sera užvaldytas šios idėjos, prieš keletą mėnesių tebūdamas septyniolikos metų amžiaus, pradėjo tapyti. Jis nepripažįsta jokio kūrybinio impulsyvumo: viską jam komanduoja protavimas. Jis ypatingas žmogus jau vien dėl tos jį apsėdusios minties, bet, galbūt, dar nepaprastesnis savotišku protavimo pobūdžiu. Apskritai imant, žmonės turi arba analizuojantį, arba sintezuojantį protą. Ir tatai – beveik nesuderinamos intelektualinės savybės. Tačiau kai kuriuose individuose jos vis dėlto reiškiasi lygiagrečiai. Toks yra Sera. Jis pasižymi ta labai nedažnai pasitaikančia proto sandara, kurios dėka sugeba ir susikaupti ties kiekviena detale, ir tuo įjungti ją į bendrą visumą. Šitokių proto galių, kai įregistruojama ir kartu klasifikuojama, neįsivaizduotum be nepaprastos atminties, susijusios, beje, tai savaime aišku, su didele dėmesio jėga. Galima tik stebėtis Sera atmintimi. Ką tik jis skaito, mokosi, mato, niekas jam nedingsta: jo regos įspūdžiai išlieka tokie tikslūs, kad išstudijuoto paveikslo jis prisimena menkiausius spalvinius niuansus.

Šiuo metu jis, svarbiausia, tobulinasi piešime, nukopijuoja Holbeino “Ričardą Sautvelą“, Puseno “Ranką“, Engro “Homero apoteozes“ detales, daro aktų etiudus pagal vyriškus modelius. Forma dažniausiai griežtai linijinė. Jį lemiamai veikia Engras – klasikinis meistras.

Kai dėl akademizmo, tai vargu Sera berastų žmogų, labiau įsitikinusį tradicijos gerumu, karščiau, su didesniu fanatizmu ją ginanti, negu jo dėstytojas aukštojoje dailės mokykloje, autoritetingasis Anri LeManas. LeMano mokytojas buvo klasikinis meistras Engras, tačiau jam toli gražu iki jo. Kaip ir daugelis tapytojų jis, sąžiningas, sumanus, bet šaltas, be įkvėpimo amatininkas, tik taiko išmoktuosius receptus, kurie, nepagyvinti kūrybingumo, pasidarė nebeveikūs, virto rutina, bergždžiu kovencionalumu. LeMano klasėje Sera tebėra toks pat atidus ir drausmingas mokinys, koks ir visada buvo. Beje, LeManas gali jį patraukti savo pusėn jau vien dėl t, kad dėstydamas jis remiasi Engro pavyzdžiu ir prisimena kadaise iš jo gautas pamokas. Žoržą Sera tatai uždega. Per LeManą jam atgyja Engras. Sera kaip tik tuo metu reprodukuoja “Anželiką“. Sera pagarbiai žiūri į piešinį, tačiau egzistuoja ir spalva – spalva, kurios galima mokyti kaip muzikos. Štai vieną dieną mokyklos bibliotekoje atsiverčia storą tomą, parašytą ne dailininko, ar kritiko, bet mokslo žmogaus, vieno populiariausių tos epochos mokslininkų Michelio Eženo Ševrelio.

Ševrelio veikalas Žoržui Sera atskleidžia pagrindinius dalykus. Mokslininkas nustato spalvų kontrasto dėsnius, kurie iškart gali atrodyti gana sudėtingi, bet ir visai paprasti. Maišant tarp savęs tris spektro spalvas, vadinamas “pirminėmis“ – mėlyną, raudoną, geltoną – gaunamos spalvos, vadinamos “antrinėmis“ – mėlyna ir raudona duoda violetinę, mėlyna ir geltona – žalią, geltona ir raudona – oranžinę. Pirminė spalva, neįeinanti į antrinės spalvos sudėtį, yra jos atžvilgiu papildoma spalva. Taigi geltona yra papildoma spalva violetinei; raudona – žaliai, mėlyna – oranžinei ir atvirkščiai. Kodėl spalvos čia vadinamos papildomomis? Todėl, kad kiekviena spalva greta jos esantį daiktą nuspalvina savo papildoma spalva. Geltona dėmė baltame fone tą baltumą nuspalvina violetiškai. Tad, būdamos greta, dvi papildomos spalvos viena kitą sustiprina. Tačiau, jas sumaišius, gaunama bluki, pilkšva spalva. Antra vertus, spalva, bendra dviem spalvom, jeigu jos greta viena kitos, susilpnėja. Prie spalvų kontrastų prisideda dar ir tonų kontrastai, pereinančių nuo didesnio ar mažesnio spalvų skaidrumo – jos būna šviesesnės, ar tamsesnės. Tonas atrodo tamsesnis nuo kaimynystės su šviesiu tonu ir atvirkščiai. Tad spalva neegzistuoja nepriklausomai, ji priklauso nuo aplinkinių spalvų. Ševrelio knygos puslapiai Žoržui Sera atveria begalinės tapybos perspektyvas. Dabar Sera jau tikrai žino, kad klausimas, kurį jis sau kėlė, neliks be atsakymo, kad duoti tą atsakymą – jo gyvenimo uždavinys, ir jis sieks jį įvykdyti su visu jam įprastu nepalenkiamu nuoseklumu. Prieš studijuodamas spalvų kontrastus jis išstudijuos tonų kontrastus, visų pirma pačius elementariausius – balto ir juodo: prieš kurdamas tapybos mokslą, jis sukurs piešimo mokslą.

Iš tiesų ar begali LeManas turėti rimtesnį mokinį už Sera? Tačiau jo gauti rezultatai, kaip juos vertina LeManas – gana nuviliantys. Stodamas 1878 metų pradžioje į aukštąją dailės mokyklą, tarp aštuoniasdešimties kandidatų jis užėmė tik 67 vietą. Savo poziciją jis pagerins tik po pusmečio, 1879 metais. LeMano negalima kaltinti aklumu. Jis mokytojas ir atlieka mokytojo pareigas. Negi jis gali numatyti Sera ateitį? Meno kūrybos pasaulis nelabai ką turi bendro su mokykliniais pratimais: tame pasaulyje veikia begalinė daugybė – ir kartais kuo nuostabiausių, netikėčiausių fermentų, sueina krūvon aibė įvairiausių komponentų, gabumų ir aplinkybių, teigiamumų ir dorybių, kartais ir trūkumų, netgi ydų, ir vien tik jų susijungimas, kurio neįmanoma numatyti – nei jo paties, nei jo rezultatų – padeda realizuotis brandiems kūriniams.

Svajonė, kuri kaitina Žoržui smegenis, tokia stipri ir tokia neprilygstamai gaji, kad sunkte sunkiasi iš žmogaus, perima visą jo esybę. Tačiau ne menkesnė tos svajonės ypatybė ir ta, jog ji derinasi su viena pagrindinių epochos realijų, viena jos veiksmingiausių jėgų – tikėjimu mokslo galia. Mokslas visus į save traukia. Ne tik manoma, kad jis sugeba tarti žmogui apie įvairius dalykus, bet jo galia išplečiama į tokias veiklos sritis, kurios jam visiškai svetimos.

1879 metais atidaroma nauja paroda operos aveniu. Ten Sera ir jo draugai suvokia, kad akademistų kūriniai yra bereikšmiai. Sera ypač pavergė Monė. Po šios parodos Žoržas Sera nusikelia lyg į kažkokį visai naują pasaulį. Nors tai, ką Sera gavo čia pamatyti, jį labai sujaudino, tačiau jo planai nepasikeitė. Jis neketina laikyti savo mokytojais impresionistus. Jaunasis Sera aukštojoje mokykloje nebeturi ko mokytis. Jis su savo draugais įkuria atelje, kurioje jie užsiima tapyba, be to mąsto apie Italiją.

1881 metais Sera imasi sistemingai vykdyti savo pirmąją užsibrėžtos kūrybinės programos dalį. Jis kuo mažiausiai tapo ir atsideda beveik vien tik piešiniui, stengdamasis kiek galima labiau išstudijuoti tonų kontrastus juodame – baltame. Norint juos išstudijuoti, jam neišvengiamai teko atsisakyti Engro išgirtojo vaizdavimo linijomis ir laikytis priešingos technikos, šviesos ir tamsos modeliuotės. Ši technika jam taip tinka, kad jos dėka jis iškart sukuria nuostabiai stiprių dalykų. Dirbdamas nebe anglimi, o tik grafitu, išnaudodamas popieriaus grūdėtumą, piešiniuose jis perteikia – stengiasi paprastai perteikti – šviesos ir šešėlio gradaciją. Objektai, neapriboti kontūro, iš esmės egzistuoja tik savo tūriais. Detalės išdilę nuo subtiliai pilkų štrichų. Tuose piešiniuose Sera – niekam nieko nepasipasakojantis tylenis – atskleidžia kai kurias jį įkyriai persekiojančias mintis. Šviesos ir šešėlio santykiai jose perteikti taip smulkiai, taip tiksliai, kad akivaizdu, jog tie iš esmės nepatvarūs santykiai – itin laikino pobūdžio. Tais piešiniais Sera pradeda kelti dienos švieson ypatingą pasaulį, kurį nešioja savyje – sustabdyto laiko, sulaikytų judesių pasaulį, dvelkiantį trikdančia, užburiančia poezija. Per šiuos piešinius Sera arčiau susipažįsta su impresionistų tapyba. Tačiau Sera jiems prikiša griežtumo stoką. Jis vadovaujasi vien regėjimo pojūčiais, įkvėpimu. Žoržui Sera komanduoja vien kūrinys. Jo meniniuose užmojuose nėra nieko dirbtino, nieko, kas lyg aidas neatsilieptų jo pagrindiniams siekimams. Sera piešiniuose laikas atrodo lyg sustojęs. Niekas nejuda, niekas negali judėti jo drobėse. Viskas joje išplėsta iš judėjimo, iš mirtingojo gyvenimo dinamizmo, įtvirtinama belaikėje nejudamybėje. Nors jis savo techniką norėtų pagrįsti griežtais mokslo dėsniais, objektyviais apskaičiavimais, bet iš tikrųjų ji taip susijusi su jo individualybe, taip jos paveikta, kad jo kūriniuose atsispindi jo vidinis “aš“ ir tos mintys, kurios jam neduoda ramybės. Savo naujuose kūriniuose Sera patobulina savo techniką. Jis taškuoja smulkiais grynų spalvų potėpiais: kiekvieną jų čia – matomos daiktų spalvos komponentė. Jo paletėje – 11 atskirų spalvų: trys pirminės, trys antrinės, trys tarpinės, balta ir juoda.

Žoržas Sera tapo žinomu 19a. menininku ne vien dėl savo talento, ar sugebėjimo paprastuose dalykuose įžvelgti sudėtingus, bet ir dėl sunkaus darbo, prakaito ir begalinio atkaklumo.

4g klasės mokinio Mariaus Vaškelio darbas