Žemė – Žemės sandara

Žemė, kaip ir svogūnas, susideda iš kelių koncentrinių apvalkalų. Kiekvieno jų cheminė sudėtis ir fizinės savybės yra savitos. Šie apvalkalai grupuojami į tris pagrindinius sluoksnius – geosferas.

Išorinė geosfera vadinama Žemės pluta, ji gaubia mantiją, o pačiame viduryje yra branduolys. Kietoji pluta ant kurios mes gyvename, palyginti su visa Žeme, yra labai plona – tarsi kiaušinio lukštas; ji sudaro vos 1,5% Žemės tūrio (0,8% masės). Žemės plutos storis labai nevienodas – nuo 5 iki 40 km (ploniausia – vandenynų dugne). Žemės plutos viršutinė dalis mokslininkų gerai ištirta, nes ji lengviau prieinama, o žinios apie vidines Žemės dalis gaunamos iš seisminių bangų, jų sklidimo tyrimų.

Seisminės (žemės drebėjimo) bangos sklinda per įvairaus tankio Žemės plutos uolienas. Krisdamos nevienodo tankio uolienų ribos plokštumą, jos lūžta, panašiai kaip lūžta šviesos spindulys, eidamas per stiklą. Jei bangų sklidimo kryptis ir plokštuma, skirianti skirtingų savybių uolienas sudaro smailų kampą, bangos ne lūžta, o atsispindi. Jei žemės drebėjimas įvyko nelabai giliai, seisminės bangos sklinda nuožulniai, o iš didelių gelmių ateinančios bangos kerta Žemės plutą beveik statmenai. Matuodami bangų sklidimo kampą ir greitį, apskaičiuodami jų nueitą kelią, geofizikai galėjo apskaičiuoti įvairių Žemės sferų storį ir tankį.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.