Žemė – Žemės pluta

Žemės plutos ir viršutinės mantijos cheminė sudėtis nustatyta iš tiesioginių uolienų tyrimų, daromų Žemės paviršiuje arba palyginti nelabai giliai Žemės plutoje. Deja, labai nedaug težinoma, kas yra po viršutine mantija. Spėjama, kad Žemės gelmių sudėtis panašių į geležinių ir akmeninių meteoritų sudėtį.

Žemę sudaro trys pagrindiniai sluoksniai – Žemės pluta, mantija ir branduolys. Žemės pluta skirstoma į kontinentinę ir okeaninę. Viršuje esanti kontinentinė pluta susideda daugiausia iš granito, joje daug silicio ir aliuminio (dėl to vadinama sialiu). Okeaninė pluta daugiausia bazaltinė, joje daug silicio ir magnio (dėl to vadinama sima). Sima nusidriekia ir po kontinentiniu sialiu. Sialiniai žemynai būdami lengvesni už simą, dreifuoja joje lyg ledkalniai vandenyne. Mantiją sudaro uolienos, kuriose daug magnio ir geležies silikatų. Žemės branduolys yra labai tankus, tikriausiai susideda daugiausia iš išsilydžiusių geležies ir nikelio oksidų.

Žemės pluta skirstoma į kontinentinę ir okeaninę. Viršutinė Žemės plutos dalis – kontinentinė Žemės pluta dar vadinama sialiu (iš gausiausių joje cheminių elementų – silicio ir aliuminio – simbolių), okeaninė – sima (iš gausiausių joje cheminių elementų – silicio ir magnio – simbolių;).

Okeaninė pluta slūgso ir po kontinentine pluta. Vandenynų dugne ją dengia plonas nuosėdų ir lavos sluoksnis. Sialio tankis 2,7 g/cm3. Sima sunkesnė; jos tankis 2,9 g/cm3.

Pereinant iš Žemės plutos į mantiją, medžiagos tankis staigiai padidėja – nuo 2,9 g/cm3 iki 3,3 g/cm3. Plokštuma, skirianti Žemės plutą nuo mantijos, gerai atspindi seismines bangas. Ji vadinama Mochorovičiaus paviršiumi. A. Mochorovičičius – kroatų mokslininkas, atradęs šį paviršių 1909 metais. Mochorovičiaus paviršius laikomas Žemės plutos pamatu. Jis slūgso vidutiniškai 35 kilometrų gylyje po žemynais ir vos 10 kilometrų žemiau jūros lygio – po vandenynais ir jūromis.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.