Žemė – magnetas

Žemė turi stiprų magnetinį lauką. Dirbtinis magnetas (pavyzdžiui, pakabintas ant siūlo gulsčias įmagnetėjęs virbas) pasisuko taip, kad vienas galas rodo Žemės Šiaurės magnetinį polių, kitas – Pietų. Jei netoliese yra kitas magnetas ar didelė ritė, kuria teka elektros srovė, kabantis magnetas reaguos į kito magneto sukurtą magnetinį lauką.

Žemei sukantis apie savo ašį, jos mantija su kietąja pluta, slysdamos išorinio branduolio skystuoju sluoksniu, sukasi šiek tiek greičiau negu vidinis branduolys, todėl branduolio elektronai juda mantijos ir plutos elektronų atžvilgiu. Šis elektronų judėjimas sukuria gamtinį srovės generatorių, kuris savo ruožtu kuria magnetinį lauką, panašiai kaip jį kuria indukcijos rite tekanti elektros srovė.

Žemės magnetinė ašis pasvirusi į geografinę ašį apie 110 laipsnių kampu, todėl magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais ašigaliais.Žemės magnetinės ašies posvyris nuolat kinta, bet ilgą laiką (net dešimtis tūkstančių metų) magnetiniai poliai išlieka maždaug vienoje vietoje.

Kompaso rodyklė nebūtinai nukrypsta tiesiai į šiaurę ir pietus. Kampas tarp kompaso rodomos krypties ir Žemės ašies vadinamas magnetine deklinacija. Jos dydis įvairiose Žemės vietose skirtingas. Mažus Žemės magnetizmo trikdžius sukelia tikriausiai silpni sūkuriai tarp branduolio ir mantijos, nors panašiai gali veikti ir didžiuliai įmagnetėję uolienų ar rūdų gabalai.

Žemės magnetinį lauką trikdo Saulės vėjo elektringosios dalelės. Įlėkusios į aukštinę atmosferą, jos šiek tiek pakeičia priežeminį magnetinį lauką. Kai kurie pokyčiai, pavyzdžiui, paros svyravimai, būna reguliarūs, o kiti (magnetinės audros) – nereguliarūs.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.