Žemaitijos kryžiai

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas).
„Lietuvos geležiniai kryžiai“.
Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 17-20

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ paminėtos literatūros sąrašas spausdinamas teksto pabaigoje. Konkrečias tekste minimas publikacijas ar knygas autorius nurodo skliaustuose. Kituose skliaustuose, kur šalia skaičiaus parašytas dar ir trumpinys „pav.“, nurodoma konkreti knygoje spausdinama iliustracija

Teritoriniu atžvilgiu ypač savitą antkapinių paminklų grupę sudaro Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės. XIX a. pab.-XX a. pr. ne tik gausūs mediniai, bet ir geležiniai kryžiai pasižymėjo itin didele įvairove. Kai kur pietryčių Žemaitijoje ir šiaurės rytų Žemaitijoje paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis. Daugiausia tai antkapių paminklai ir koplytstulpiai bei koplytėlės.

Žemaitijos memorialinių paminklų viršūnės ir savo forma, ir konstrukcija daug įvairesnės nei Aukštaitijos ar Dzūkijos. Vienos viršūnės tvirtintos prie iškilusių bokštelių, kitos – tiesiog ant stogelių ar stogų.

A. Rūkštelė yra nurodęs, jog geležinių kryžių viršūnės labai panašios į medinių ir mūrinių bažnyčių, varpinių kryžius (99, 20). Šį teiginį ypač patvirtina Žemaitijos kryžių piešiniai. Šio krašto paminklai pasižymi gausia, įvairia ornamentika, kurioje ypač vyrauja geometriniai, dangaus kūnų ir augaliniai motyvai. Žemaitijos piešinių dalyje, be Č. Kontrimo, pateikta M. K. Čiurlionio, K. Šimonio piešinių (13-16, 19, 20 pav.). Kaip tik šiuose bei daugelyje kitų piešinių ir matyti minėtieji motyvai.

Seniausiais iš jų reikia laikyti geometrinių formų kryžmų puošmenis (14, 15, 18 pav.). Apie tai rašė P. Galaunė, J. Perkovskis ir kiti tyrėjai (38, 83).

Senoviškas žalčių, augalų formas kartais jungia lotyniško tipo kryžius ir savitai stilizuoti ikonografiniai įrašai (18, 19, 21, 25 ir kt. pav.). Dažniausiai jie būna virš medinių ir mūrinių koplytėlių iškilusiose geležinėse viršūnėse. Tačiau panašiais kryžiais buvo puošiamos ne tik koplytėlės, bet ir bažnyčios, varpinės, kapų koplyčios. Nors daugelio bažnyčių autorių, o tuo labiau kalvių pavardžių nežinome, drįstame tvirtinti, kad nemažos dalies bažnyčių ir kitų kulto pastatų apdailą atliko vietos meistrai-dailidės ir kalviai. Tai yra nurodęs ir J. Gimbutas (38, 231, 233).

Daugumos Žemaitijos (beje, ir kitų etnografinių sričių) geležinių kryžių viršūnių puošyba pasižymi didele kalvių menine individualybe. Atrodo, jog to paties kalvio nukalti Liolių bažnyčios ir šventoriaus vartų kryžiai. Galima spėti, kad tai XVIII a. antrosios pusės darbai (bažnyčia statyta 1768 m.). Visos Liolių bažnyčios kryžiaus perkryžos baigiasi banguotais spinduliais, o iš centro sklinda dangaus žvaigždės (25 pav.). Spėjama, kad varpinės kryžius yra vėlyvesnis (XIX a.?), dar labiau stilizuotas (29 pav.).

Vienas iš seniausių ir gražiausių Lietuvos architektūros ansamblių yra Tytuvėnų šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno pastatai. Bažnyčiai 1759-1773 m. buvo pristatyti du bokštai. Galimas dalykas, kad tuo laiku nukaltas ir vienas iš bažnyčios kryžių (31 pav.). Jis turi net kelias uždaros (aklinos) formos saulutes, padabintas stilizuotais augaliniais motyvais. Kiek kitokios, tačiau to paties laikotarpio, Tytuvėnų kapų koplyčios geležinės viršūnės. Iš kryžmos centro veržiasi tiesūs ir vingiuoti spinduliai, o kiaurapjūvių kryžmų galuose – po tris mažus kryželius. Greičiausiai tai to paties kalvio darbai (32, 33 pav.).

Originalūs (kirvelių formos) kryželiai užbaigia Tytuvėnų, Užvenčio ir kai kurių kitų Žemaitijos vietų bažnyčių kryžmų galus bei koplyčių bokštus.

Prie gražiausių Žemaitijos bažnyčių skiriama ir Vaiguvos, kuri padabinta skirtingų meistrų (galbūt XIX a.) nukaltais kryžiais. Juose įkomponuoti stilizuotų žvaigždžių ir augaliniai motyvai (37, 38 pav.). Visiškai panašus į lankstytų formų ornamentais padabintus kapų kryžius yra ir Vaiguvos kapų didžiųjų vartų kryžius (39 pav.).

Bene didžiausią geležinių kryžių įvairovę, būdingą visai Žemaitijai, atspindi Kretingos muziejuje ir Kretingos apylinkėse nupieštos viršūnės. Gaila tik, kad piešiniai iš muziejaus fondų be konkrečių metrikų.

Prie ypač originalių priklauso kryžiai su išryškintais saulės diskais, o prie šių dažniausiai kniedėmis pritvirtinti tiesūs, banguoti ir laužyti spinduliai. Saulės disko viduryje – ikonografiniai įrašai, kryželiai, kartais širdys, žvaigždės. Žemaitijoje, kaip niekur kitur, daug kryžių su vėjarodėmis. Vienos iš jų su iškirstais dirbimo metais, kitos be datų; dažnai tos viršūnės su vėjarodėmis papuoštos angelų trimitininkų ar kitomis stilizuotomis mitologinėmis figūrėlėmis (49, 51, 53, 54, 57, 71 ir kt. pav.).

Šiame regione esama ir tokių kryžių, kurių kryžmų galai ir spinduliai – tai stilizuotos medžių šakos, lapai (61, 115, 128, 131, 163, 170 pav.) arba liaudies dainose apdainuotos žvaigždės (64, 69, 88, 121 ir kt. pav.). Tai ypač mėgstami Žemaitijos kalvių motyvai. Prie senų šio regiono paminklų priklausė Grušlaukės ir Salantų bažnyčios (XVII-XVIII a.). Vietoj pirmosios 1911 m. pastatyta nauja – mūri-
nė, o antroji, statyta 1778 m., Antrojo pasaulinio karo metais sudegė ir tik po karo pastatyta nauja, laikina bažnyčia. Matyt, tik dėl laimingo atsitiktinumo išliko senasis (1778 m.) dviejų kryžmų Grūšlaukės kryžius. Ir kryžmų centruose, ir jų perkryžose vyrauja geometrinės (kvadratų) formos,
o kiaurapjūvio stiebo viršuje (kas pasitaiko labai retai) prisegtas mėnulis ir ikonografinis įrašas (72 pav.). Geometrinės formos vyrauja ir Salantų bažnyčios kryžiuje (77 pav.).

Daug senų paminklų Č. Kontrimas užfiksavo savo gimtajame Mažeikių rajone. Jų geležinės viršūnės pasižymi nesudėtinga kompozicija. Dažniausiai, kaip ir Kretingos rajone, kryžmų centre vyrauja ratiniai, geometriniai saulės diskai (81, 89 ir kt. pav.) arba žvaigždžių (88, 121 ir kt. pav.) motyvai. Išskirtinai įdomūs Renavo ir Sedos bažnyčių kryžiai. Viename iš jų, saulės disko centre, įmontuota 1780 m. data, o kryžmų galai baigiasi mėnuliais bei žvaigždėmis (90 pav.). Antrasis (Sedos) kryžius (91 pav.) sumontuotas net iš 3 kryžmų: ant apatinės – ikonografinis įrašas, ant vidurinės-1770 m. data ir viršutinėje-žėrintis saulės diskas. Visų kryžmų galai baigiasi stilizuotomis lelijomis. Įdomūs ir kiti Sedos bei kai kurių kitų Žemaitijos bažnyčių kryžiai, padabinti tradiciniais augaliniais motyvais (109 ir kt. pav.).

Sugretinę Židikų bažnyčios ir šventoriaus vartų kryžius (tikriausiai XVIII a. pr.), matome, kad jų kryžmų galai nors ir turi tuos pačius elementus, tačiau nukalti visiškai kitų kalvių ir skirtinga maniera. Gan originalus ir, atrodo, taip pat senas (XVIII a.?) Židikų varpinės kryžius (105 pav.).

Nepaprastai turtingų formų geležinių kryžių yra Palangos visuomeniniame kraštotyros muziejuje. Šioje kolekcijoje, be jau minėtos, šiam regionui būdingos ornamentikos (uždarų ir atvirų saulės diskų ir kitų dangaus kūnų) kryžių, esama kryžių su išraiškingomis širdžių (106, 111, 115, 124-126, 129-131 pav.) formomis.

Vis dėlto daugelio Žemaitijos bažnyčių, koplyčių ir varpinių kryžiai turi senos kilmės geometrines ir jau minėtas dangaus kūnų formas (Beržoras, XVIII a.; Kalnalis, XIX a. ir kt.). Neabejotinai sena Bijotų baublinių koplytėlių viršūnių (XVIII a.-XIX a. pirmoji pusė) puošybos forma.

Kai kurių bažnyčių ir koplyčių bokštų viršūnėse matome po kelis kartus pakartotus saulės diskus (132, 161 pav.) arba mėnulius (162, 174 pav.). Jų forma ir komponavimas niekaip nesiderina su bažnytinių monstrancijų forma ir puošyba. Tuo labiau kad, kaip rašė J. Grinius, Vilniaus kryžiai ar kiti bažnytinio meno objektai, sukurti veikiant barokiniam menui, pasižymėjo ne tik linijų lengvumu, bet ir brangiųjų metalų spindesiu (46).

Labai originalūs, atrodo, dirbti vieno kalvio, padabinti barokinio stiliaus augalų ir žiedų motyvais, Skaudvilės bažnyčios ir varpinės kryžiai (XVIII a.?; 172, 173 pav.) bei panašiais motyvais gausiai ornamentuotos, bet jau skirtingų kalvių nukaltos Šilalės rajono Tenenių bažnytkaimio paminklų geležinės viršūnės (171 pav.).

Varniai – pats seniausias katalikų bažnyčios ir kultūros centras Žemaitijoje. Žinomo kraštotyrininko J. Rekašiaus pastangomis Varnių girininkijoje buvo išsaugotas XIX a. pradžios Varnių bažnyčios kryžius, kuriame sutelkti būdingiausi Žemaitijai geometriniai, dangaus kūnų (ypač išdidintas mėnulis) ir augaliniai puošmenys (177 pav.). Atskirai dar reikėtų paminėti Raseinių bažnyčios ir kapų koplyčios, atrodo, kaltus to paties kalvio, kryžius, bet jau vėlyvus (XIX a. vidurio ar antrosios pusės) ir gana kukliai puoštus.

Palyginti anksti (XIX a, vid.), galbūt dėl Lenkijos kryžių įtakos, Žemaitijoje atsirado plokščių, vienastiebių geležinių kapų kryžių (su krucifiksu ir be jo).

Šiame leidinyje yra ir Raseinių kapinių kryžiaus piešinys (142 pav.). Jo forma ir puošyba būdinga beveik visiems šio regiono geležiniams kapų kryžiams. Jų puošybos esmė – išplatinti kryžmų galai, padabinti stilizuotais augalais, kryželiais, o stiebai ir kryžmų peteliai – įvairios konfigūracijos S formos ornamentika.

Greta vienastiebių kapų kryžių jau būta ir dvistiebių (kiaurapjūviškų), taip pat raitytais S formos ornamentais puoštų paminklų. Vėliau (XIX a. pab.-XX a. pr.) šio tipo kapų kryžiai paplito visoje Lietuvoje.
Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. – T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. – K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. – V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos – XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. – T. 3. – 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA IIES. – B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. – B. 754.
6. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. – 1942. – Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. – 1957. – Nr. 6 – 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. – Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. – 1934. – Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. – K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. – V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. – V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. – V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV – XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. – T. II. – Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. – Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). – Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. – V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. III. – V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. – Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. II. – V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. – 1938. – Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, – V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. – T. XVI. – Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). – K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. – T. V. – Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. – T. IX. – Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. – T. I. – Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. – 1965. – Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. – Vol. 49. – Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. – T. XX. – 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. – Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. – K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. – 1938. – Nr. 2(27); 1939. – Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kurybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). – K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. – 1935. – Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. – V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. – Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – V., 1981.
55. Kauno architektūra. – V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. –
1988. – Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. – 1931. – Nr. 2; 1933. – Nr. 2; 1934. – Nr. 2; 1936. – Nr. 1; 1937. – Nr. 1, 2; 1938. – Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. –
1943. – Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. – K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. – 1989. – Nr. 8.
63. Kostkeviciutė I. Vincas Svirskis, – V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. – D. II. – Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. – T.II. – V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. II. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. – T. I – VL – Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. – Boston, t. XIII. – 1958; t. XV. – 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. – V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. – Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. – 1951. – Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. – V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. – 1957. – Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės – etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. – V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). – Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. – V., 1981.
82. Moszynski K. Kultura ludowa slowian. – D. I-H. – Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. – 1929. – Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. – 1965. – Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. – 1966. – Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. – V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. – T. VII. – Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. – Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. – V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. – V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. – V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. – V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. – 1860. – Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. – Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. – K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. – K., [1937].
100. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lithuanie. – Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. – 1967. – Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. – V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. – T. X.-V., 1981.
104. Širmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. – 1971. – Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, – Kn. 5. – V., 1983.
106. Šlapelis I. R. – K. Bažnyčios meno istorija. – K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. – T. VII. – Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. l-IV. – V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. –
1987. – Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. – T. 3. – 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. – T. 3. – 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). – T. 1. – K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. – V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. – V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. – V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. – Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //’ LTSR architektūros klausimai, III. – V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). – V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. – V., 1982.
131. Григалавичене Э., Маркявичюс А. Древнейшие металлические изделия в Литве. – Вильнюс, 1980.
132. Иванов В. В., Топоров В. Н. Балтийская мифология // Энциклопедия: Мифы народов мира. – Т. I – М., 1987.
133. Котович И. Как смотреть на обычай ставить кресты при дорогах, площадях, полях и др. открытых местах Северо-Западного края России? // Виленский Вестник. – Вильна, 1868. – № 77-78.
134. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. – М., 1951.
135. Лосев А. Символ. Философская энциклопедия, – Г. 5. – М., 1970.
136. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. – М., 1987.
137. Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. – М., 1981.
138. Стравинскас А. Солнышки // Декоративное искусство. – М., 1969. – № 136.
139. Ширмулис А. Литовские народные мастера каменных мемориальных произведений XIX в .// Мепо»уга, 13. – V., 1985.
140. Токарев С. А. Ранние формы религии и их развитие. – М., 1964.
141. Энциклопедический словарь. – Т. XVI A. – С. Петербург, 1895.