Zaratustros prakalbos – Frydrichas NYČĖ – Apie karą ir karius
Nenorim mes, kad mūs gailėtų geriausi mūsų priešai, nenorim pagailos ir tų, kuriuos visa širdim mes mylim. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti!
O broliai mano kariauninkai! Aš myliu jus be galo, esu ir visados buvau jums lygiavertis. Taip pat esu aš ir geriausias jūsų priešas. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti!
Žinau, šiek tiek nutuokiu, kad širdys jūsų neapykantos, pavydo turi. Tokie jūs didūs nesat, kad nežinotumėt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad būkite bent tiek jau didūs, kad gėdytis savęs jums nereikėtų!
Ir jei negalit būti šventaisiais pažinimo, tai nors kariais jo būkit. Juk jie yra draugai ir pirmtakai tokios šventybės.
Matau kareivių aš daugybę: o, kad tiek daug karių regėčiau! Drabužį tą, kuriuo jie vilki, vadina uni-forma: o, kad nebūtų uni-forma, kas po šitais drabužiais slypi!
Aš tokius jus matyti noriu, kurių akis vis priešo ieško: ne kito – s a v o priešo. Bet kai kurie iš jūsų iš pirmo žvilgsnio neapkęsti ima.
Ieškot jūs turit savo priešo, kariauti savo karą – už idėjas savąsias! O jeigu jūsų idėja ir nugalėta būtų, tai jūsų sąžinė, garbė net ir tada triumfuot turėtų!
Mylėti taiką jūs privalot kaip priemonę naujiems karams: ir trumpą taiką – daug stipriau nei kokią ilgą.
Kviečiu aš jus ne darbą dirbti, šaukiu aš jus į kovą. Ne taikai raginu visus jus, o pergalę pasiekti. Te darbas jūsų bus kova, o jūs taika tik pergalę įkūnys!
Gali tylus ramiai sėdėti, jei rankose strėlė ir lankas: o šiaip – tik plepalai ir barniai. Tegul taika tad jūsų tik pergalę įkūnys!
Jūs klausiate, ar geras tas dalykas, kuris pašventina net karą? Ir aš sakau: tik geras karas kiekvieną daiktą daro šventą.
Juk karas ir drąsa, narsumas daugiau didžių darbų yra nuveikę nei artimojo meilė. Ne jūsų ta širdis užjaučiančioji, o tik narsumas jūsų lig šiol vis gelbėjo nelaimės ištiktuosius.
“O ką laikyt gėriu?”- jūs klausiat. Narsa yra tas gėris. Palikit mergužėlėms teigti: “Kaip gera tai, kas ir gražu, ir jaudint gali!”
Dažnai kiti beširdžiais jus vadina: tačiau tyra širdis jūsiškė, aš myliu tą širdies drovumą jūsų. Drovu dėl savo potvynio jums daros, kiti atoslūgio gi savo drovis.
Jūs šlykštūs,- sakot,- esat? Na ką gi, broliai mano! Tad apsigaubkit iškilnybe, tuo apsiaustu šlykščiųjų!
Ir jei siela jūs taps didžiulė, tai bus ji ir išpuikus, tuomet jūsiškėj iškilnybėj netrūks ir pykčio. Aš jus pažįstu.
O pykty juk akistaton sueina išpuikėlis ir tas, kas silpnas. Bet nesupranta jie viens kito. Aš jus pažįstu.
Tokių turėt tik galit priešų, kuriuos vien neapkęst reikėtų, bet ne tokių, kas paniekos tik vertas. Didžiuotis turit savo priešu: tuomet ir priešų pergalės drauge laimėjimais bus jūsų.
Maištauti – tai kilnybė vergo. Tebus kilnybė jūsų paklusnumas! Jau jūsų pats įsakymų davimas tebus raiška klusnumo!
Geram juk kariui daug smagiau girdėti “tu privalai” negu aš noriu”. Ir tai, kas miela jūsų širdžiai, verčiau pirma kad jums kas nors dar įsakytų.
Ir meilė jūsų šiam pasauliui, gyvenimui jame, tebūna meilė jūs didžiausiai vilčiai: o jūsų ta. viltis didžiausia tebūna ir prasmė gyvent svarbiausia!
O ši prasmė svarbiausia jums turi būti mano įsakyta, ir jos esmė štai šitaip skamba: žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia.
Gyvenkit tad gyvenimą klusnumo, kariaukite, kovokit! Juk didelė vertė yra ilgai gyventi! Kuris karys pasigailėti prašo!
Oi ne, nesigailiu aš jūsų, aš myliu jus visa širdim o broliai mano kariauninkai!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
