Vincas Kudirka

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Buvo pagrindinis “Varpo” leidėjas, bei parašė Tautišką giesmę, vėliau tapusią mūsų tautos himnu.
V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Vinco Kudirkos gyvenimas ir veikla

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos – meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.
Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871 metais baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Mėgo svečiuotis, o draugija, kurioje dalyvaudavo, buvo lenkiška ar sulenkėjus, tad ir jis pats nepajuto, kaip su ja sutapo, kaip pasidavė jos srovės nešamas. Nors ir lankė lietuvių kalbos pamokas, tačiau jos įtakos jam nedarė.

Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo bei tvarkos. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Pašalinimas iš kunigų seminarijos V. Kudirką supykdė su išdidžiu tėvu, ir to pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius.

1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio redaktorius ir aktyviausias bendradarbis. Tai buvo pirmieji V. Kudirkos literatūros ir žurnalistikos bandymai.

Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera. Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.

Varšuva V. Kudirkai atvėrė platesnius akiračius, ir, Lenkijos sostinėje gyvendamas, jis įsitikino, kad Lietuva – ne Lenkija, o lietuviai ne lenkai, ir kad lenkai daug skiriasi nuo sulenkėjusių lietuvių. Marijampolė V. Kudirką buvo gerokai aplenkinus, bet savo siela jis buvo lietuvis ir mėgo viską, kas lietuviška. Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, kurioms nebuvo abejingas ir V. Kudirka, dėlto jis gana skaudžiai nukentėjo: dėl perrašymo sutrumpinto K. Markso “Kapitalo”, 1885 metais jis buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. Po dviejų metų vėl į universitetą priimtas, ir 1889 metais baigė medicinos mokslus. Kitų metų pradžioje V. Kudirka įsikūrė Šakiuose ir ėmė verstis gydytojo praktika. V. Kudirka iš savo tėvų buvo paveldėjęs palinkimą džiovai. Jam dešimtuosius einant nuo džiovos mirė jo motina, vėliau džiova išskynė ir daugiau šeimos narių. Sunkios studento V. Kudirkos gyvenimo sąlygos pagreitino ir jo ligą. 1889 metų pavasarį jam kraujas prasiveržė iš plaučių, ir juo toliau, tuo labiau jam džiova stiprėjo. 1894 metų pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos ten ilgai būti negalėjo: 1895 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūros darbui. Tų pačių metų vasarą V. Kudirka dėl lietuviškos veiklos žandarų buvo suimtas, bet dėl kaltę įrodančios medžiagos stokos buvo paleistas. Paskutiniais gyvenimo metais buvo tiek silpnas, jog tik gulėdamas galėjo rašyti. Gyveno vienas, beveik niekieno nelankomas. Kūryba buvo vienintelė paguoda ir kūrė be paliovos, kiek leido senkančios jo jėgos. Prie lovos degdavo žvakė, kad žandarams veržiantis į butą, galėtų savo rankraščius sudeginti. Mirė Vincas Kudirka 1899 metų lapkričio šeštą dieną Naumiestyje, vėliau, jo garbei pavadintu Kudirkos Naumiesčiu.

“Varpo” siela

Vincui Kudirkai buvo lemta gyventi tik 40 metų ir iš jų tik 10 skirti kūrybai. Tačiau ir per tą, palyginus trumpą laiką V. Kudirka mūsų tautai nuveikti darbai milžiniški ir jo asmenybė herojiška. Savo tautos kultūros ir visuomenės darbą V. Kudirka pradėjo dirbti subrendęs, daug išgyvenęs, gerai jam pasiruošęs, su nepalaužiama šviesios lietuvių tautos ateities viltimi. Jo asmenybę daugiausia formavo lenkų romantizmas (gimnazijoje) ir pozityvizmas (universitete), kuriuo jis vėliau grindė savo veiklą.

1883 metais pasirodžiusi “Aušra” V. Kudirkai padarė didelį ir lemiamą įspūdį. Jei pirmiau jis iš tolo sekė lietuvišką veikimą, net kai kada ir šaipės iš jo ar smerkė jį, tai “Aušra” jį ne tik paskatino žengti drauge su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. Savo atsiminimuose jis pasakoja: “Perskaičius “Aušrą” man pasidarė graudu, ir ant stalo apsikniaubęs apsiverkiau. Gaila man buvę tų valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu padegėliu… Po to mano krūtinę pripildžiusi rami, smagi šiluma, lyg, rodos, naujos jėgos pradėjo rastis… Rodos, išsyk užaugęs, išsyk ir pasaulis man tapęs perankštas… Pasijutau didžiu galingu, pasijutau lietuviu esąs…” Tačiau V. Kudirka į aušrininkų gretas įstojo tik 1886, išspausdindamas kelis kūrinius.

Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J. Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis 1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J. Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.

1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią “Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Pagrindiniai “Lietuvos” siekiai buvo: 1) Šviesos platinimas 2) Atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, rašliavos ir dailės 3) Ūkio būklės pagerinimas 4) Lietuvybės sienų platinimas.

Studentų draugijos susirinkimuose ir susitinkant su kitais ne studentais tautiečiais, buvo nuolatos gvildenamas naujo lietuviško periodinio leidinio klausimas. Šiuo klausimu buvo susirašinėjama su Maskvoje studijuojančiais lietuviais studentais. Sustojus “Aušrai”, lyg netiesioginė jos “įpėdinė” pasidarė “Šviesa”. Šis laikraštis buvo leidžiamas nuo “Aušros” atskilusių kunigų ir buvo daugiau religinio turinio, nors jame bendradarbiavo ir pasauliečių inteligentų. Varšuviečiams “Šviesos” turinys nepatiko, ir jie to laikraščio nerėmė, prie jo nesidėjo, o galvojo apie naujo, pasaulietiško laikraščio leidimą arba apie “Aušros” atgaivinimą. Svarbiausias šio reikalo organizatorius buvo V. Kudirka. Jis energingai ėmėsi viso organizacinio darbo.
1888 metais, per vasaros atostogas, V. Kudirka Marijampolėje suorganizavo pirmą lietuvių inteligentų (daugiausia studentų), norinčių leisti naują lietuvišką laikraštį susirinkimą. Pasitarime dalyvavo studentai iš Varšuvos, Maskvos ir vietiniai Suvalkijos inteligentai. Pirmiausia buvo svarstomas klausimas, ar apskritai reikia leisti naują laikraštį, kadangi maskviečiai bendradarbiavo su “Šviesa”. Varšuviečiai “Šviesą” kritikavo dėl jos tamsybiškos klerikalinės krypties, dėl žemo lygio. Maskviečiai sakė, kad tik reikią “Šviesą” patobulinti ir būtų galima apsieiti be naujo laikraščio. Bet V. Kudirka griežtai tam pasipriešino. Truputį apsižodžiavę, taip nieko ir nenutarė, ir išsiskirstė. Kiek nurimus aistroms buvo surengtas antras susitikimas per kurį buvo nutarta leisti naują laikraštį. Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus sutiko pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, betgi reikėjo žmogaus, kuris vietoje (Prūsijoje) laikraštį tvarkytų – reikėjo techninio, faktiškojo redaktoriaus. V. Kudirka pareiškė. Kad esąs vienas žmogus, kuris daug metų lenkų laikraštyje dirbo, bet jo pavardės nepasakė. Susirinkimo dalyviai pavedė V.Kudirkai viskuo rūpintis. Jis sakė, kad, grįžęs į Varšuvą, pasikalbės su kitais kolegomis ir Maskvai praneš, kas bus tuo reikalu sugalvota.
Baigiantis rudeniui 1888 metų rudeniui, Varšuvos lietuvių studentų susirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Po ilgų diskusijų iš dviejų siūlomų pavadinimų: “Nemunas” ir “Varpas”, buvo pasirinktas pastarasis. O 1889 metų sausį išėjo pirmasis “Varpo” numeris, jį redagavo trise: V. Kudirka ir du jo draugai studentai.

“Varpas” iš pradžių subūrė visas inteligentiškas lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. “Varpas” iš pradžių tik stengėsi pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti pats gyvenimas. “Varpe” atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos blogosios ir gerosios gyvenimo pusės. V. Kudirka buvo “Varpo” siela, per 10 metų jis skyrė jam visas savo jėga, ir “Varpas” yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas “Tėvynės Varpų” skyrius. Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai ir taikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir neigiamus reiškinius. “Tėvynės Varpuose” V. Kudirka nuolat ir įtikinamai skelbė mirtiną rusicizmo grėsmę lietuvių tautai ir organizavo tautos jėgas jai atsispirti. Jis skelbė, kad lietuviai pirmiausia turi priešintis ten, kur nepaisomos įstatymais garantuotos jų teisės: “Gindamas savo asmens, savo kiemo ir savo valsčiaus įstatymais garantuotas teises, jis išaugs gynėju savo tautos ir kovotoju dėl jos kultūros ir laisvės.

Vincas Kudirka – Tautiškos giesmės autorius

1898 metų rugsėjo 15 V. Kudirka šeštajame “Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis išspausdino Tautišką giesmę (Lietuva, tėvyne mūsų), virtusią tautos himnu. V. Kudirka tikriausiai buvo numatęs kūrinio paskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: “Parašiau lietuvišką “Bože, caria chrani” (“Dieve, saugok carą” – taip prasidėjo carinės Rusijos himnas). Jame V. Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Lietuvos praeitį V. Kudirka vertina romantiškai, ir tai ryšku ne tik jo verstiniuose iš Lietuvos praeities veikaluose, bet ir jo publicistikoje. Lietuvių jam – didvyrių žemė, ir lietuviai iš jos praeities turi semtis stiprybės. Greičiausia romantizmas jame bus išugdęs įsitikinimą, kad gyvenimą kuria ir jame laimi stiprios, valingos, kilnių idealų vedamos asmenybės. Tokia asmenybė buvo pats V. Kudirka, tokiomis savo raštais jis ugdo ir lietuvius, nes, tik tokiais būdami, jie tepajėgs išbristi iš skurdo ir priespaudos. Tad V. Kudirka ir savo publicistikoje, ir tautos himne ragina eiti “vien takais dorybės”. Nė vienu dalyku jis tiek nesisielojo ir nerašė, kiek apie lietuvio pareigas ir darbą savo tautai, nes tauta yra tiek stipri ir gaji, kiek žmonės dirba jos gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams. Šviesa ir tiesa padeda tuos dalykus pažinti (“Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”), tačiau tik tėvynės meilė (“Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”) paskatina dėl tų idealų dirbti ir jiems aukotis.

Vincas Kudirka – rašytojas

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą, V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas, G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų tarpe.

Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka vėl buvo paleistas.

Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų persekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei “Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž. Bairono “Kainą”.

Paskutiniuosius gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras “Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė į lietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A. Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt.

V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reikšmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Julius Būtėnas. Vincas Kudirka.- Kaunas, 1988.
2. Mokinio biblioteka. Vincas Kudirka.- Vilnius, 1992.
3. A. Šapoka. Lietuvos istorija.- Vilnius, 1989.