Vilniaus lobiai

„…Atsirado tarpininkas, kuris pasisiūlė nurodyti lobio radėjus ir vietą, statydamas būtiną sąlygą, kad tas, kas su juo vyksiąs, turėsiąs vaidinti Varšuvos žydelį: mat Vilniuj tik varšuviškiai brangiau moką už senybes… Ateina sutarta diena ir valanda, ir dviese vykstame iš miesto į Grybiškius (Hrybiszki)…” (Povilas Karazija)

„…Vidutinio Vilniaus vežėjo kumelaitė per apie valandą laiko sustoja vidury lauko, pakalnėj <…> Vilniaus apylinkių ūkininko sodyba. Vietos kalvotos. Netoli nuo trobų aukštas kalnas. Šeimininkas po poros žodžių šaukia berniuką, kuris mus veda ant kalno. Einame pasėtu avižų lauku. Jos jau sužėlusios. Baigdami lipti viršūnėn užtinkame tarsi išgedusį plėmą apie 4-5 metrus skersmens: kur ne kur avižų daigeliai. Klausiu, kodėl čia avižos nedygo. Berniukas atsako, kad jas čia išmindę. Kas? „Nagi visi eina ir ieško”. Ko? „Lobio” – visai ramiai paaiškino berniukas…”

Radinys avižų lauke

1930 metais Vilniuje netikėtai krito sidabro kainos. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Povilas Karazija, dirbęs Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėju ir numizmatu (jis – aukščiau cituotų ištraukų autorius ir tų įvykių liudininkas), įtarė, kad sidabras bus atpigęs dėl minėto ūkininko lauke aptikto labai vertingo radinio, kurio dalis jau spėjo patekti į vertelgų rankas: „…Pavasarį kai kuriems Vilniaus senybių mėgėjams, ypač numizmatikams, vienas kitas „pristatinėtojas” pradėjo siūlinėti pirktis sidabrinių lazdučių, iš kurių nusimanantiems ne sunku buvo pažinti senovės kapos (rubliai, grivnos, ilgieji). Ne ilgai trukus pas du Vilniaus pirkliu atsirado tų lazdučių gan didelis skaičius…”

P. Karazija nedelsdamas nuvyko į lobio radimo vietą. Įbrukęs tris auksinus avižų lauko savininkui sužinojo, kad ūkininko šeimos nariai tikrai rado sidabrinių „lazdučių”, jau spėjo jas išsidalinti ir net slepia vienas nuo kito. Ūkininkas pareiškė lobio neparduosiąs, geriau iš radinių pasidirbinsiąs sidabrinių šaukštų. O šeimininkė, įspausta į kampą, galų gale prisipažino savąją dalį jau pardavusi, „daugumą vienam Vilniaus pirkliui, kuris davęs dalį pinigais, dalį vekseliais”.

Povilas Karazija susirūpino. „Pargrįžus iš šios kelionės pasirodė būtinai reikalinga lobis gelbėti, kad jis nepražūtų mokslui. Bet kaip? Pranešti valdžiai, kad jį sukonfiskuotų, ūmai viską surinkdama? Šis būdas atmesta <…> dėl to, kad jis rodėsi labai pavojingas. Mat, ėmus policijai rankioti iš pirklių ir vertelgų sidabrines kapas, suinteresuotųjų dauguma, privengdami medžiaginių nuostolių ir reikalo su tardymais, būtų ėmę jas tarpyti. Geriausiu buvo pripažintas kelias – supirkinėti iš visur sidabrines kapas ir kiek galint restauruoti lobį. Bet ir čia atsirado kliūčių. <…> Vienas vilnietis, senybių mėgėjas ir jų saugojimo šalininkas, nebūdamas kaip reikiant painformuotas, susirūpino dėl lobio likimo ir „Słowo” dienraščio skiltyse pakėlė tiesiog triukšmą. Visi kapų turėtojai ėmė slapstytis, juo labiau, kad po to tuojau policija pradėjo tardymą. Vienas kitas Vilniaus ir Grybiškių gyventojas buvo sulaikytas, konfrontuotas, tardytas ir t. t. Kapos pranyko ir pasidarė brangesnės…”

Triukšmauta tikrai ne be reikalo. Radinys avižų lauke buvo pirmasis Lietuvos istorijoje, galėjęs suteikti išsamių žinių apie šalyje naudotus pinigus, mat rašytinių šaltinių apie juos nėra. „Vilniaus lobį” sudarė apie 50 kilogramų sidabro! Tai XIV a. cirkuliavę pinigai – apie 400 mažesniųjų Lietuvos ilgųjų, 18 Kijevo grivnų ir 8 didesniųjų Naugardo tipo lydinių.

Monetos po kojomis

Mano pašnekovas Eduardas Remecas į lobių paieškas keliauja kiekvieną mielą dieną. Visuomet – apsiginklavęs ne kastuvu, o metalo ieškikliu. Tiesą sakant, toks jo darbas – nuo 2000 metų „rausia” Vilniaus pilių teritorijas, mat yra Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vyr. muziejininkas. Anot Eduardo, anksčiau, kai archeologai darbavosi tik kastuvu, vertingų radinių aptikdavo kur kas mažiau. „Vien ties Pilies gatve metalo detektoriumi suradom apie 200 monetų. O rekonstruojant Katedros aikštę buvo dirbama be detektoriaus, todėl pavyko rasti vos kelis šimtus monetų, nors jų ten turėtų gulėti per tūkstantis.”

Beje, Vilniuje, ypač senamiestyje, lobių dar liko. Guli sau po mūsų kojomis ir laukia, kol bus atkasti. Jei nusipirkote sklypą ar namą, jei seno pastato rūsyje ketinate įrengti kavinę arba parduotuvę, neskubėkite samdyti ekskavatoriaus ir nereikalingų žemių, mūro nuolaužų gabenti į užmiestį. Mat būtent šitaip dalis monetų lobių – o tuo pačiu ir dalis Lietuvos istorijos – iškeliavo į… šiukšlyną. „Statybininkai iki šiol dirba neprižiūrimi archeologų, – aiškina Eduardas. – Paskui išgirstam, kad kažkas kažkur užmiestyje rado plotą, kur išmėtyta monetų. Ir paaiškėja, kad jos su šiukšlėmis ir žemėmis buvo išvežtos iš Vilniaus senamiesčio.”

Sostinėje rastos monetos dažniausiai datuojamos XVII amžiumi, mat šiuo laikotarpiu buvo išleistas didžiausias monetų kiekis. Vien 1660-1666 m., valdant Jonui Kazimierui, Lenkijoje ir LDK apyvartoje pasirodė apie milijardas varinių šilingų, kuriuos kaldino net septynios pinigų kalyklos. Kita vertus, XVII amžius buvo labai neramus – daug karų, po jų siautusių marų, suiručių. Tokiomis permainingomis aplinkybėmis žmonės buvo linkę slėpti savo pinigus. Tačiau lobiuose aptinkami nebūtinai vieno laikotarpio pinigai – monetų amžiaus skirtumas gali būti 100-200 metų. Taip yra todėl, kad žmonėms buvo nesvarbu valdovas ir šalis, svarbiausia – kad tai sidabras (auksinių monetų Lietuvoje randama labai mažai). Kuo metalas tauresnis, tuo labiau jis branginamas ir todėl būdavo slepiamas. O prastesnes monetas žmonės dažniausiai išleisdavo, jų nekaupė.

Duoklė Lietuvos sidabru

Lobiai paprastai randami senų medžių drevėse, kapuose, o kartais – išbarstyti žemėje, tarsi žmogus būtų sprukęs ir netyčia pametęs odinį kapšelį su pinigais (Žemutinės pilies teritorijoje rasta 10 tokių kapšelių. XIV-XV a. kišenės drabužiuose dar nebuvo sugalvotos, tad žmonės pinigus nešiodavosi maišeliuose).

Daugiausiai senovinių pinigų rasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kur dabar statomi Valdovų rūmai, – apie 2,5 tūkstančio monetų (iš XIV-XX a.), tarp jų ir devyni nedideli lobiai.

2002-ųjų liepą archeologai, vadovaujami Eduardo Remeco, Žemutinės pilies teritorijoje, maždaug dviejų metrų gylyje, metalo ieškikliu aptiko unikalų radinį – 63 penkių rūšių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas (Jogailos ir Vytauto), susilydžiusį sidabro gabalėlį ir trišonį 93,5 g sveriantį sidabro lydinį (rašytiniuose šaltiniuose trišoniai vadinami rubliais, lot. sicli, vok. – stucke silbers). Rastosios monetos – labai retos, kai kurių iki šiol žinota tik keletas vienetų. O seniausias šaltinis, minintis trišonius lydinius, datuojamas 1398 m. Jame rašoma, kad Aukso ordos chanas Timuras Kutlukas, priėjęs Kijevą, paėmė duoklę 3000 rublių „Lietuvos sidabru”.

Vilniaus gatvių paslaptys

Vilniečiai nuo seno buvo taupūs – pinigus „juodai dienai” kraudavo į molinius puodus, kuriuos užkasdavo daržuose arba (rečiau) slėpdavo po grindimis namuose, dažniausiai kambario kampe, kad būtų lengviau įsidėmėti slaptavietę.

Vilniuje rasta apie 30 lobių. Štai keletas radimviečių:

Tilto gatvė. Pats didžiausias lobis aptiktas 19 numeriu pažymėtame Tilto gatvės name. Remontuojant pastatą įlūžo grindys ir darbininkai pastebėjo molinį puodą su 16 tūkst. šilingų. Pinigai saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose, mat prieš eksponuojant monetas reikia nuvalyti, aprašyti, o tai užtruks ne vienerius metus.

L. Stuokos Gucevičiaus gatvė. 2003 m. šioje gatvėje archeologinių tyrimų metu buvo rastas beveik sveikas molinis ąsotis su 4182 monetomis (XVI-XVII a.) ir dvi molinės taupyklės. Teisybė, taupyklės buvo greičiau vaikų džiaugsmui sugalvotos, nes jose aptikti šilingai nėra labai vertingi. Panašių taupyklių Vilniuje rasta apie 100.

Gedimino prospektas. Vilniaus banko muziejuje yra saugomas XX a. pradžios lobis, rastas 2004 m. gegužę, rekonstruojant pastatą Gedimino pr. Nr. 20 (buv. „Vilniaus” viešbutį). Lobį čia stovėjusio priestato (vėliau nugriauto) rūsyje aptiko Lietuvos istorijos instituto archeologas dr. Linas Kvizikevičius. Iš pradžių jis rado stiklinę sviestinę su 564 monetomis, iš kurių didžiausią dalį sudarė Rusijos imperijos pinigai. Lobio sudėtis atspindi, kad 1918-1919 m. Lietuvoje dominavo dar nuo karo pradžios likusios rusiškos monetos. Jų trūkumą rinkoje kažkiek kompensavo vokiškos ir kitokios monetos.

Netoli sviestinės žemėje gulėjo ir stiklinis Vilniaus „Šopeno” alaus daryklos (dab. „Tauro”) butelis su popierinėmis kupiūromis, susuktomis tarsi cigarai. Didžiąją dalį (133 vnt. arba 2660 rub.) sudarė 1917 m. Rusijos laikinosios vyriausybės išleistos 20 rublių nominalo iždo kupiūros „kerenkos”. Kai kurios dar net nebuvo sukarpytos – atskiruose popieriaus lakštuose išdėstytos po 2-5. L. Kvizikevičius vėliau išsiaiškino, kad šie pinigai greičiausiai priklausė vienam iš Vinco Kapsuko vyriausybės narių. Bėgdamas iš Lietuvos žmogus juos paslėpė žemėje. Manė, sugrįš ir pasiims.

Vilnios upė. 1880 m. laikraštyje „Vilenskij vestnik” pasirodė žinutė, kad Vilnios upės krante rastos 66 įvairios XVII-XVIII a. varinės ir sidabrinės monetos. Po devynerių metų Vilnios žiotyse prie Bernardinų vienuolyno aptiktos penkios XVI a. monetos.

Didžioji gatvė. 1869 m. įrengiant laiptus prie šv. Kazimiero bažnyčios durų ir statant krosnį, rastos 509 monetos. Vilniaus gubernijos vidaus reikalų ministerijos skyrius pasiūlė Vilniaus senienų muziejui įsigyti lobį už trijų rublių premiją radėjams. Yra žinoma, kad po kelerių metų muziejus iš mokytojo A. Mirotvorcevo nupirko 508 Gustavo II Adolfo, Kristinos ir Jono Kazimiero monetas.

Geležinkelio gatvė. 1894 m. perstatant šv. Stepono bažnyčios tvoros stulpus rasta 12 sidabrinių monetų ir 3592 varinės. Lobį sudarė XVII a. Lenkijos Jono Kazimiero šeštokas, Lenkijos ir Lietuvos Jono Kazimiero šilingai (3592 vnt.) ir Prūsijos Frydricho III šeštokai.

Rūdninkų gatvė. 1913 m. senamiestyje, Rūdninkų vartų vietoje aptikta Gustavo II Adolfo ir Kristinos 20 švediškų monetų (XVII a.).

Rotušės aikštė. Monetų lobis rastas ir 1977 m. šalia Rotušės statant „Helios” kino teatrą. Tarp 439 į muziejų patekusių monetų yra Elbingo, Kuršo-Žemgalos, Lenkijos, Prūsijos ir Transilvanijos monetų (XVIII a. vid.).

Maironio gatvė. 1994 m. gegužę statybininkas Jonas Korys, imdamas atšokusį tinką nuo Bernardinų vienuolyno rūsio sienų, virš praėjimo į kitą patalpą, apie 3 m virš dabartinio grindinio lygio, apčiuopė mūre plytą be skiedinio. Ištraukęs plytą ertmėje rado šilkinį kapšelį su 57 Brandenburgo, Lenkijos, Prūsijos, Rusijos ir Silezijos monetomis (XVIII-XIX a.). Lobį radėjas atidavė bernardinų vienuoliams.

1979 m. vasarą Vilniaus dailės akademijos studentai prie šv. Onos bažnyčios varpinės iškastos tranšėjos žemėje rado apie 2000 monetų (XV-XVI a.), tarp kurių buvo 2 suklastoti sidabriniai Žygimanto II Senojo pusgrašiai.

Nelegalūs pinigų „fabrikėliai”

Už pinigų klastojimą visais laikais buvo baudžiama. Tačiau padirbtos senovinės monetos – įdomus radinys istorikams ir kolekcininkams. Pinigų klastotės – labai senas amatas. Apie 10 proc. Lietuvos lobių monetų sudaro falsifikatai. Klastočių būdavo išleidžiami milžiniški kiekiai, kai kuriais duomenimis ne ką mažesni negu oficialūs monetų tiražai.

Lietuvoje pinigus imta padirbinėti vos jiems atsiradus – jau XIV amžiuje. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi padirbti Lenkijos ir LDK Jono Kazimiero šilingai, Sučiavoje (dab. Moldovoje) kaldinti Livonijos ir Rygos šilingai ir kt.

Klastotojai, t. y. žmonės, kaldinantys pinigus neturėdami tam teisės ar privilegijos, arba gaminantys juos mažesnės vertės, dėdavo į monetas mažiau aukso bei sidabro arba apipjaustydavo kraštus.

Pinigų padirbinėtojų buvo kiekvienoje šalyje. Štai Lenkijoje, Stare Dravske (Stare Drawsko), Drahim pilies teritorijoje archeologai aptiko viduramžių dirbtuves, kur XV a. monetas klastojo vietos seniūnas. O 1571 m. Lenkijoje veikė vyrų ir moterų falsifikatorių gauja, liejusi cinkinius lietuviškus ketvirtokus ir talerius.

Vienas žymiausių pasaulio klastotojų Juzefas Mainertas (1813-1872) gyveno Varšuvoje. 1830 metais jis pradėjo dirbti Varšuvos kalykloje. Būdamas profesionalus monetų kalėjas ir graveris bei galėdamas laisvai naudotis kalyklos įrengimais, 1836-1851 m. jis pagamino daug sidabrinių monetų. Kartais, piešiniui suteikęs papildomų detalių, iš paprasto talerio padarydavo retą, unikalų egzempliorių. Savo meistriškai nukaldintas monetas dar pataisydavo ranka, padengdavo dirbtine platina ir už didelius pinigus parduodavo kolekcininkams vietoj originalų. J. Mainertas sukūrė naujų Lietuvos ir Lenkijos pinigų tipų, kurie iš tikrųjų niekada nebuvo kaldinami. Daugelis jo falsifikatų, ko gera, iki šiol būtų laikomi tikromis monetomis, jei gyvenimo pabaigoje talentingasis sukčius nebūtų ėmęs atgailauti. 1871 m. visus išlikusius klastočių štampus jis perdavė numizmatui Karoliui Bejeriui (1818-1877), kuris paskui juos aprašė.

Tokie sukčiai darė žalą valstybei ir todėl buvo griežtai baudžiami. Pagal 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutų atitinkamus 13 ir 17 straipsnius už pinigų padirbinėjimą grėsė mirtis ant laužo. Yra žinių, kad Stepono Batoro įsakymu už pinigų padirbinėjimą Vilniuje, Vokiečių gatvėje priešais jo paties namą buvo įvykdyta mirties bausmė didikui Grigaliui Astikui.

Didysis Vilniaus sukčius

1779 metais dvarininkų šeimoje gimė Franciskas Boufalas. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vilniaus kalėjimuose į istoriją jis įėjo kaip vienas garsiausių monetų klastotojų ir kontrabandininkų.

Pirmą kartą į teisėsaugos akiratį Boufalas pateko 1819 m., būdamas keturiasdešimties – padirbinėjo pasus. Tais metais senojo Vilniaus kalėjimo kameroje, kurioje klastotojas „ilsėjosi”, buvo rasta padirbta sidabrinė moneta. Tačiau vyrui pavyko išsisukti – matyt dirbo išvien su kalėjimo prižiūrėtojais. Greičiausiai jie pristatinėdavo Boufalui žaliavą ir padirbtas monetas platindavo už kalėjimo sienų.

Franciskas buvo tikras savo amato meistras. Sidabrinius Rusijos rublius jis gamino iš alavo, įmaišydamas stiklo. Monetos išeidavo tvirtos ir blizgėjo it tikras sidabras.

1825 m. naujajame Vilniaus kalėjime Boufalo kameroje buvo rastas netikras rublis, tačiau kalinys už tai nubaustas nebuvo. Po metų jo kambario krosnelėje pareigūnai aptiko monetų liejimo formą ir tikrą rublį, greičiausiai naudotą kaip pavyzdį liejant falsifikatus. Monetas vyras įsigudrino gaminti net kalėjimo ligoninėje, o išėjęs į laisvę sėkmingai tęsdavo nešvarius darbelius. Padirbtus pinigus platindavo kaimuose ir nedideliuose miesteliuose, kur vykdavo turgūs.

Pranešimų apie sukčiaus veiklą daugėjo, ir galų gale valdžios pareigūnai susirūpino jo „biografija”. Tyrimas tęsėsi du metus, buvo surasta nemažai įkalčių, apklausta daugybė liudininkų. Paaiškėjo, kad Boufalui išsisukti nuo teisingumo padėdavo Francas Krulikovskis – šlėkta, buvęs kriminalinių reikalų valdytojas. Jis sunaikindavo pas Boufalą rastas netikras monetas ir kitus įkalčius.

Tačiau vieną dieną didžiojo Vilniaus sukčiaus reikalai rimtai pašlijo – jo byla atsidūrė teisme. Klastotojo laukė griežta bausmė. Bet ir tąkart Boufalas turėjo planą, kaip išsisukti – 1827 m. rugpjūčio 17 d. jo byla buvo perduota kunigaikščiui Konstantinui, Lietuvos ir Lenkijos pagrindinės apeliacinės instancijos vadovui.
Deja, apeliacijos padirbinėtojas nebesulaukė – mirė 1928 metais, iki paskutinės gyvenimo valandos prisiekinėdamas, kad yra nekaltas.

Šio „meistro” biografiją tyrinėjęs dr. Linas Kvizikevičius peržiūrėjo apie 500 bylų ir kalnus aprašų. Lietuvos valstybės istorijos archyve jis aptiko ir dar vieną intriguojantį faktą.

Franciskui Boufalui laukiant apeliacijos, pas Rusijos finansų ministrą Konkriną kažkokiu būdu atsidūrė užšifruoti dokumentai lenkų kalba ir Boufalo laiškas. Dokumentus – apie 30 lapų – greičiausiai surašė pats didysis Vilniaus sukčius. Tai konkretūs nurodymai, kur Lietuvoje guli paslėpti lobiai: skrynios su auksu ir pan.

Konkrinas tuos dokumentus persiuntė Lietuvos policijai, prašydamas ištirti. Policija iššifravo rankraštį, patikrino kelias dokumentuose paminėtas lobių slaptavietes ir pateikė išvadą: dokumentas melagingas.
Matyt, Boufalas už tą savo „lobių sąvadą” ketino nusipirkti laisvę. Be to, tokią informaciją jis jau anksčiau pardavinėjo naiviems valstiečiams – už tam tikrą mokestį.

Gali būti, kad pono Boufalo tėvų, o ir jo paties, namai stovėjo ant Boufalo kalno – taip iki XX a. vid. vadinosi Taurakalnis. XV-XIX a. jis turėjo kitą – Velnio kalno – pavadinimą.

***

Lobių slaptavietės

Lietuvoje bene didžiausias ir vertingiausias lobis rastas apie 1927 m. Šilutės raj. Ardamas lauką valstietis aptiko dėžę, kurioje buvo beveik litras Vokietijos ir kitų valstybių XVII a. auksinių monetų, brangakmeniais puošta riterio grandinė, auksu austas diržas, sidabrinis šaukštas su monogramomis. To meto spauda rašė, kad daiktai priklausė vienam švedų armijos vadui, kuris bėgdamas juos užkasęs Nasvytalių kaime netoli seno ąžuolo. Valstietis apie radinį prasitarė Tenenių miestelio klebonui, kuris beveik viską nupirko už 5000 litų. Vėliau policija brangenybes konfiskavo. Nugabentos į Paryžių, jos buvo įvertintos kone puse milijono litų. Lobio radėjas labai užpyko ant klebono, kad šis jį apgavęs. Susikompromitavęs klebonas kartu su savo šeimininke įstojo į Kretingos vienuolyną. Koks tolesnis lobio likimas – neaišku.

–

Padėka: Už suteiktą informaciją dėkoju Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vyr. muziejininkui Eduardui Remecui, Lietuvos istorijos instituto archeologui dr. Linui Kvizikevičiui, Lietuvos banko muziejui).
Literatūra: – Eugenijus Ivanauskas. „Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390-1865 metais.” Savastis, Vilnius 1995; – Eduardas Remecas. „Vilniaus žemutinės pilies pinigų lobis”. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2003; – „Monetų radiniai Lietuvoje”. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2006. – Povilas Karazija. „1930 m. Vilniaus lobis. Lobio aprašymas, iliustruotas 39 lentelėmis.” Vilnius, 1932, – Zenonas Duksa. „Monetos pasakoja”. Vilnius, „Vyturys”, 1991