Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) III dalis

Vietinė savisauga nuo 1941 m. Iki 1943 m. rudens. Nesėkmingi bandymai kurti ginkluotą savisaugą

Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios karinės jėgos, kuri galėtų kovoti su atsilikusiais nuo savo dalinių, bandžiusiais priešintis ar paprasčiausiai plėšikavusiais raudonarmiečiais, sumaišties sąlygomis suaktyvėjusiais kriminaliniais elementais, palaikyti krašte tvarką ir rimtį.

Krašto apsaugą vykdančios struktūros iš pradžių kūrėsi stichiškai, vokiečiai šio proceso neinicijavo ir nekontroliavo. Įmonių bei įstaigų, visuomeninio ir gyventojų turto apsauga buvo stichiškai susikūrusių 1941 m. Birželio sukilėlių būrių veiklos sudedamoji dalis; kūrėsi ir specialūs jų padaliniai – apsaugos (gynybos) būriai, sudaryti iš įmonių ir įstaigų darbininkų bei tarnautojų, kariškių, studentų ir moksleivių. Jau 1941 m. birželio 23 d. Kaune tvarkai palaikyti pradėjo organizuotis plk. Liudviko Butkevičiaus vadovaujama vietinė apsauga. Jos štabas per Kauno radiją paskelbė keliolika potvarkių bei įsakymų. Viename šio štabo įsakymų nurodyta: a) visur suorganizuoti vietinės apsaugos dalinius, kurie rūpintųsi gyventojų bei valstybinio turto apsauga; b) išlikusiems nepriklausomos Lietuvos pareigūnams perimti administraciją ir policiją, kur tokių nėra, vietinės apsaugos dalinio vadovybei juos laikinai paskirti; c) Kauno apsaugai mieste paskelbta visų išlikusių karininkų ir puskarininkių mobilizacija. Vietinės rinktinės štabo pradėtą darbą perėmė Laikinoji vyriausybė, ji pertvarkė štabo veiklą. Vietinei apsaugai vadovauti vietoj plk. L. Butkevičiaus paskirtas plk. Andrius Butkūnas. Apskritai atsakingas už Kauno apsaugą tapo plk. Jurgis Bobelis, Laikinosios vyriausybės paskirtas miesto karo komendantu.

Apsaugos (savisaugos) funkcijas vykdžiusios pajėgos kūrėsi daugelyje Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Antai Joniškio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF’o) 1941 m. birželio 28 d. narių susirinkime buvo sudarytas laikinasis valdžios komitetas ir apsvarstytas miesto apsaugos organizavimo klausimas. Nutarta miesto apsaugai pasitelkti vietos šaulius.

Gyventojų ir turto apsaugą Platelių valsčiuje (Kretingos aps.) vykdė partizanų būrys, vadovaujamas mokytojo [Stasio] Barakausko. Viena iš būrio ginkluotų grupių ėjo sargybą Ginteliškių kaime, saugojo nuo išgrobstymo tarybinio ūkio turtą ir kt.

Vadovaudamiesi savo interesais vokiečiai leido steigtis „vietinei savisaugai“, tačiau jai numatė bendrą vadovavimą: „vietinei savisaugai“ turėjo vadovauti „savi vadai“ ir vokiečių karo lauko komendantūros.

Laikinoji vyriausybė, LAF’o būriai rūpinosi krašto saugumu, jo gyventojų ir turto apsauga, vokiečiai – savo užnugario saugumu, taigi motyvai ir interesai kuriant savisaugos struktūras objektyviai tarsi sutapo. Tačiau labai greitai lietuviams atsirado papildomų motyvų steigti ir stiprinti apsaugos struktūras: vermachto ir jų apsaugos daliniai, išprovokuoti atsilikusių raudonarmiečių šūvių, pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje įvykdė žiaurių ir negailestingų keršto akcijų, šaudė vietos žmones (daugiausia vyrus), degino kaimus. Taigi vietinei apsaugai reikėjo ne tik gintis nuo tiesioginių raudonarmiečių išpuolių, bet ir netiesiogiai „saugoti“ vokiečius nuo įvairių prieš juos nukreiptų provokacijų, neduoti preteksto vykdyti negailestingas keršto akcijas ir nekaltų civilių žmonių žudynes.

Apskritai kuriant „vietinę apsaugą“ greitai pradėjo ryškėti skirtingi okupantų vokiečių ir lietuvių interesai. Lietuviai puoselėjo Lietuvos valstybės, Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybinių institucijų atkūrimo viltis, o vokiečiai nesirengė suteikti okupuotai Lietuvai net dalinio valstybingumo: neturėjo būti leidžiama atsikurti „lietuvių valstybei“, taip pat jos kariuomenei, draudžiami visokie politiniai sambūriai, net profesinės sąjungos.

Išryškėjo ir skirtingas „vietinės savisaugos“ sampratos bei jos turinio suvokimas. Vokiška jos samprata buvo labai plati, viską apimanti, politizuota. Į ją įėjo visos lietuviškos karinės policinės formuotės (lietuvių savisaugos (apsaugos) batalionai), net ir siunčiamos į Rytų frontą ar kitur už Lietuvos ribų. „Savisauga“ tebuvo vienintelė vokiečių leista lietuviškų karinių dalinių steigimo forma. Visiems jiems skirtas tik pagalbinio policinio pobūdžio kare vaidmuo, jie jokiu būdu negalėjo turėti atsikuriančios Lietuvos kariuomenės požymių.

Tuo tarpu bent kai kurie lietuvių visuomenės ir kariniai veikėjai, net ir nusiteikę glaudžiai kolaboruoti su vokiečiais, be „vietinės savisaugos“, siekė kurti lietuviškas karines pajėgas, kurios būtų būtent Lietuvos kariuomenės užuomazga ar turėtų tokių organizacinių raidos perspektyvų, Vokietijos sąjungininko teisėmis dalyvautų kovoje su bolševizmu. Siekiant atkurti Lietuvos kariuomenę, ieškota kad ir menkiausių galimybių, tikėtasi tam tikslui panaudoti ir vietinės savisaugos (savigynos) struktūrų kūrimąsi.

Paradoksalu, tačiau visuotinai vartotos sąvokos „savisauga“, „vietinė savisauga“ formaliai buvo priimtinos abiem pusėms: lietuviams – todėl, kad ši sąvoka apibrėžė savisaugos dalinių veiklą teritoriniu, Lietuvos, lietuvių tautos nacionalinių interesų gynimo funkcijomis; vokiečiams okupantams – pirmiausia propagandiniu aspektu (palengvino Lietuvos žmones įtraukti į kuriamas karines ir policines formuotes). Tačiau pažymėtinas ir kitas, dar svarbesnis politinis aspektas: vokiečiai, leisdami kurtis tik „savisaugai“, tarsi atribojo lietuvių tautą nuo dalyvavimo Reicho „kryžiaus žygyje“ prieš bolševizmą, taigi ir su juo susijusių moralinių, politinių įsipareigojimų ateityje sprendžiant jos likimą ir Lietuvos valstybingumo klausimą.

Taigi politinių interesų priešprieša, procesų politizavimas, tarpusavio įtarumas ir nepasitikėjimas apsunkino ir trukdė kurti „vietinę apsaugą“, turėjusią vykdyti sąlyginai tikrąsias (kiek tai neprieštaravo okupantų interesams) krašto apsaugos funkcijas.

Krašto saugumo, gyventojų, visuomeninio bei privataus turto ir kt. apsaugos funkcijas sėkmingai galėjo vykdyti daug kur Lietuvoje susikūrę (kai kur gana gausūs) 1941 m. Birželio sukilėlių būriai bei atsikuriančios karinės patriotinės Šaulių sąjungos nariai, juo labiau kad Šaulių sąjungą sovietų valdžios represijos palietė palyginti nedaug, ji buvo naikinama pamažu, šaulių būriai susiję teritoriškai, krašto apsaugai buvo rengiami, jai ruošėsi iš patriotinių paskatų.

Tačiau vadovaudamiesi savo politiniais interesais vokiečiai jau 1941 m. birželio pabaigoje pradėjo nuginkluoti sukilėlių būrius, neleido atsikurti ir Šaulių sąjungai.

Negana to, vokiečių komendantūros nedelsdamos stengėsi nuginkluoti visus gyventojus, konfiskuoti jų turėtus ginklus. Antai Valkininkų komendantūra jau 1941 m. liepos 6 d. įsakė visiems civiliams gyventojams, turintiems ginklų, amunicijos ir kitų „kariškų apsigynimo priemonių“, visa tai ir net medžioklinius šautuvus iki liepos 9 d. vakaro atiduoti į Valkininkų kareivines. Nepaklususius gyventojus grasinta „tuoj pat“ sušaudyti .

Tokie reikalavimai ir grasinimai kartojosi dažnai. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas 1942 m. kovo 20 d. skelbė pasirašęs „paskutinį“ skelbimą, kuriame reikalavo per mėnesį atiduoti ginklus ir šaudmenis, grasino griežčiausiomis, „iš principo mirties bausmėmis“. Archyviniuose šaltiniuose galima rasti nemažai faktų apie tokių bausmių vykdymą.

Iš buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų buvo atimami asmeniniai ginklai (išskyrus kardus ir netinkamus naudoti, vien istorinę vertę turėjusius ginklus). Bent kai kuriose, vokiečių požiūriu „ramiose“, Lietuvos apskrityse jų komendantūros stengėsi „nuginkluoti“ net ir lietuvių policiją. Antai Tauragės aps. Kvėdarnos vlsč. policijos nuovados viršininko žinioje buvo 22 šautuvai, vokiečiai norėjo palikti nuovadai tik 2–3 šautuvus.

Tokią įvykių raidą lėmė ne tik politiniai okupantų interesai, bet ir reali karo įvykių tėkmė ir padėtis Lietuvoje. Frontui greitai nutolus į Rytus, vidaus gyvenimas normalizavosi, okupuota Lietuva tapo „giliu“ ir ramiu vokiečių kariuomenės užnugariu. Į Rytus kovai su sovietiniais partizanais ir kitoms užduotims vykdyti buvo išsiųsti dauguma 1941–1942 m. suformuotų lietuvių savisaugos batalionų (nepaisant A. T. von Rentelno pažadų jų iš Lietuvos neišsiųsti).

Krašto saugumo ir tvarkos palaikymo funkcijas daugiausia vykdė lietuvių policija, visiškai pavaldi SS ir policijos vadovybei bei nuo jos priklausoma. Nors palyginti negausi, blogai ginkluota, ji susidorojo su jai keliamomis užduotimis. Lietuvių policijai (pirmiausia viešajai) kilus pavojui į pagalbą ateidavo pagalbinės („garbės“) policijos rezervas, sudarytas iš buvusių šaulių, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių, kitų „visais atžvilgiais patikimų vietos gyventojų“, dirbusių savo tiesioginį darbą. Pagalbinių („garbės“) policininkų iki 1943 m. spalio 11 d. visoje Lietuvoje buvo apie 7740.

Pagalbinė policija daugelyje Lietuvos vietovių „nieko neveikė“, nes (viešoji) policija susitvarkė su savo užduotimis, jos struktūros sunyko, kai kurie pagalbiniai policininkai įstojo į savisaugos batalionus, policiją, tačiau didžioji jų dalis ramiai dirbo savo ūkiuose, sėkmingai išvengdami vokiškų mobilizacijų ir sudarydami didžiulį žmonių potencialą vietinės savisaugos struktūroms kurtis.

Vis dėlto padėtis keitėsi. Iš Maskvos organizuojamas ir aktyviai ginkluotai kovai inspiruojamas sovietinis pogrindis bei jo ginkluota jėga – raudonieji partizanai pamažu Lietuvoje plėtė savo veiklą, pradėjo vykdyti diversijas ir teroro aktus.

1942 m. gegužės 19 d. sovietiniai baltarusių partizanai Švenčionių apylinkėse nužudė ir išniekino du apskrities ūkio vadovus (J. Becką ir W. Gruhlį). „Atsiskaitydami“ už šią akciją vokiečiai (dalyvavo ir lietuvių policija) sušaudė apie 400 Švenčionių apylinkių gyventojų, daugiausia lenkų.

Nekaltų žmonių masinės žudynės prie Švenčionių, apie kurias vokiečių okupantai bauginimo tikslais plačiai rašė oficialiai leistoje spaudoje, sukėlė Lietuvoje didelį atgarsį. Po Švenčionių įvykių lietuvių savivaldos administracijos pareigūnai iškėlė vokiečiams Lietuvos žmonių saugumo, „vietinės apsaugos“ steigimo, gyventojų apginklavimo klausimus.

Finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis, savo dienoraštyje aprašydamas Švenčionių įvykius, retoriškai klausė: „Ką gali ūkininkas padaryti, jei pas jį ateina apsiginklavę desantininkai? Faktinai nieko. Kur pranešti, jei policija yra už 10–15 km? Padėtis be išeities“. Toliau savo dienoraštyje J. Matulionis rašė: „Šnekėjau su generolu [Petru Kubiliūnu. – R. Z.], kad būtinai mes turime reaguoti – pirma, prašyti lietuvių atžvilgiu netaikyti šio metodo [masinio keršto. – R. Z.], nes juk ne jie yra kalti, ir antra, leisti įsteigti savisaugą, apginkluojant kiekviename kaime po 3 ar 4 vyrus, kurių uždavinys būtų kova su desantininkais ir panašiais teroristais“. J. Matulionis teigia parašęs laiško projektą, kurį reikėtų įteikti generalkomisariatui. Jo žodžiais tariant, „reikia bandyti užbėgti už akių, kad vėl nepasikartotų masiniai šaudymai“.

Prieš Švenčionių žudynes (jų konkrečiai neįvardijant) protestuota Kazio Griniaus ir Mykolo Krupavičiaus 1942 m. liepos 13 d. memorandume P. Kubiliūnui; jame prašoma „padaryti žygių, kad lietuviai nebūtų daromi atsakingais už nuleistų parašiutais ar kitokiu būdu patekusių Lietuvon bolševikų agentų, kuriuos jie laiko tokiais pat priešininkais kaip ir vokiečiai, darbus“.

1942 m., matyt, po Švenčionių įvykių (ar net prieš juos) lietuvių savivaldos administracijos iniciatyva ir pastangomis buvo parengtas detalus ir išsamus vietinės apsaugos (savisaugos) steigimo projektas. Tai įdomus dokumentas, atspindėjęs lietuvių savivaldos administracijos požiūrį į vietinę savisaugą, jos įgyvendinimo būdus, veiklos funkcijas.

Vietinę apsaugą (savisaugą) turėjo sudaryti dvi organizacinės grandys: 1) vietinės apsaugos apskričių daliniai; 2) valsčių ir seniūnijų apsaugos tarnyba.

Vietinės savisaugos pagrindą turėjo sudaryti apsaugos daliniai, suformuoti apskričių centruose. Visose apskrityse jie turėjo būti vienodo dydžio (neatsižvelgiant į apskričių plotą, gyventojų skaičių, „banditizmo“ intensyvumą). Tarp apskričių dalinių numatytas glaudus bendradarbiavimas, ypač apygardų teritorijose. Tačiau daliniai negalėjo būti panaudojami už Lietuvos generalinės srities sienų (tai projekte pabrėžta). Apsaugos dalinių veiklos tikslas – saugoti ūkinius objektus, viešuosius pastatus, kelius, atskirus asmenis, kovoti su diversantais ir teroristais, užtikrinti ramų visą ūkio šakų darbą ir rimtį krašte. Jie turėjo būti pavaldūs apskričių viršininkams, pagal kitą projekto variantą – vietinės apsaugos dalinių inspektoriams: prie vidaus reikalų generalinio tarėjo numatyta įsteigti vyriausiojo inspektoriaus, prie apygardų komisarų – inspektorių pareigybes. Inspektoriai savo veikloje turėjo vadovautis vidaus reikalų generalinio tarėjo įsakymais, instrukcijomis ir nurodymais. Apsaugos dalinių vadais turėjo būti skiriami buvę Lietuvos kariuomenės kadriniai ir atsargos karininkai, būriai komplektuojami iš savanorių, tik lietuvių, 21–40 metų amžiaus vyrų, atlikusių karo tarnybą. Pagal kitą variantą tarnyba daliniuose turėjo būti privaloma, mobilizacija į ją vykti pirmojo generalinio tarėjo potvarkiais.

Vietinės apsaugos apskrities dalinyje numatyti tokie etatai: karininkų – 2, viršilų – 1, puskarininkių – 2, jaunesniųjų puskarininkių – 6, grandinių – 5, eilinių – 40, iš viso 56 etatai. Kiekvieno apskrities dalinio ginkluotė numatyta tokia: 44 šautuvai, tiek pat durtuvų, 4 lengvieji kulkosvaidžiai, 10 automatinių pistoletų, taip pat žiūronai, kompasai, planšetės ir kita karinė amunicija. Taigi iš viso 25 Lietuvos apskrityse apsaugos daliniuose turėjo tarnauti 1400 vyrų, ginkluotų 1100 šautuvų ir durtuvų, 100 lengvųjų kulkosvaidžių, 250 automatinių pistoletų ir kt.