Utopinis socializmas
Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai užsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prieš ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaikštis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir produktų paskirstymas yra išimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių priežastis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip “savotiškas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą”. Panašaus modelio visuomenę pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) “Saulės mieste”, kur viskas bendra (net drabužiai), visi be išimties dirba (po 4 valandas).
Henri Saint-Simon (1760-1825) siūlė įgyvendinti principą: dvasinė valdžia – mokslininkams, pasaulietinė – verslininkams, o liaudžiai – teisė rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenėje būtų sumažintas iki minimumo ir apsiribotų gamybos valdymu. Jis skaitė, kad įvesti tokią santvarką galima be revoliucijų, apsiribojant feodalų nušalinimų nuo valdžios ir jos perdavimu pramoninkų Sąjungai. Konkrečius visuomenės pertvarkymo projektus, turinčius garantuoti “didžiausią naudą didžiausiam skaičiui žmonių” jis siūle įvairiems Europos šalių karaliams, tačiau tie jais nesusidomėjo.
Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) įsivaizdavo, kad ateityje žmonės gyvens falangose – agrarinėse pramoninėse draugijose, kurių nariai (1500 žmonių) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamų skirs darbo užmokesčiui, 3/12 – kapitalui, 4/12 – talentams. Bet kokia politiką jis skaitė bergždžia ir tvirtino, kad nei respublikinė valdymo forma, nei visuotinė rinkiminė teisė nepakeis egzistuojančios tvarkos ir nepagerins darbo žmonių padėties.
Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dėl visų blogybių kaltino privačią nuosavybę ir manė, kad kapitalizmą neišvengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siūlė ir bandė organizuoti darbo bendrijas – komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu uždaviniu skaitė profsąjunginio ir kooperatinio judėjimo vystymą. Jo nuomone, sukurti naują visuomenę galima revoliucingai pakeitus žmonių sąmonę ir pritraukiant turtingus ir įtakingus žmones.
