Tiesa kaip pažinimo tikslas ir vertingumo matas
Tiesa kaip pažinimo tikslas ir vertingumo matas.
Tiesos problema gnoseologijoje.
Klasikinė tiesos samprata.
Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa.
Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.
Melas labai dažnai laikomas tiesos priešybe. Išgirdus kokio nors žmogaus A pasakytą teiginį S, kurio teisingumu abejojame, visiškai pagrįsta būtų paklausti ar Jūs nemeluojate? Tikriausiai A patikins, kad nemeluoja. Tarkime, kad jis nuoširdžiai tiki, kad jo teiginys yra teisingas. Ar iš to darytina išvada, jog teiginys S yra teisingas? Į šį klausimą reiktų atsakyti neigiamai. Individo A nuoširdumas, sąžiningumas, tiesumas negarantuoja teiginio S teisingumo. Mat A gali nuoširdžiai klysti. Psichologine prasme jis nemeluoja, bet loginiu požiūriu jo teiginys gali būti klaidingas. Ir priešingai individo B, siekiančio pameluoti, apgauti, suklaidinti kitą žmogų , suformuluotas teiginys R gali būti teisingas. Kad B yra įsitikinęs teiginio R klaidingumu, tai nereiškia, kad teiginys R yra netiesa.
Vadinasi tiesaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio – teisingas. Todėl tiesos priešinimas melui, labai būdingas kasdieninei sąmonei, nėra pagrįstas. Tiesą reikia priešinti klaidai. Tačiau pasakymuose “rašybos klaida”, “vairavimo klaida’, “žaidimo klaida” žodis “klaida”reiškia ne klaidingą teiginį, – juo pažymimas taisyklių nesilaikymas. Vengiant painiavos žodžio “klaida nereiktų vartoti “netiesos” prasme.
Taigi žmogus mano, jog jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Remiantis ką tik išdėstytu iš antikos mus pasiekusiu požiūriu, teisinga yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrovę. Bet apie kokį atitikimą čia kalbama? Ką tai reiškia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrovę?
Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet ar mintis “sniegas yra baltas” panaši į sniegą? Juk ši mintis nėra nei balta, nei šalta. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus, tikrovę, atrodo, visiškai nepagrįsta.
Abejonių kai kam kelia ir reikalavimas, kad teiginys atitiktų tikrovę. Galilėjus suformulavo svarbu fizikos teiginį: kūnai neveikiami jėgų juda tiesiai ir tolygiai. Šis teiginys visų fizikų vėliau buvo pripažintas teisingu. Tačiau ar tokie kūnai kur nors egzistuoja? Ar egzistuoja fizikų nagrinėjami materialūs taškai ir visi kiti vadinamieji idealizuotieji objektai? Jei į šiuos klausimus atsakoma neigiamai, tai turime pripažinti, kad bent jau kai kuriuos mūsų teiginius tiesiogiai atitinkančios tikrovės nėra, bet, nepaisant to, mes laikome juos teisingais.
Filosofijos raidos procese klasikinė tiesos samprata buvo kritikuojama ir dėl kitų priežasčių. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebelieka. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui dar kitas ir t.t.
