Suvalkijos geležiniai kryžiai

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas).
„Lietuvos geležiniai kryžiai“.
Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 25-27

Penktajame skyriuje – Suvalkijos kryžiai. Prie jų priskirta ir tų kryžių grupė, kuri tartum tarpinė, ryškiau patyrusi Užnemunės įtaką. Pavyzdžiui, kai kuriose Kauno Užnemunės apylinkėse susikūrė savitų bruožų kryžiai – dažni dviejų kryžmų kryžiai su tradiciniais spinduliais, t. y. turintys panašumo daugiau į Jurbarko, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apylinkių kryžius. Pažymėtina ir tai, kad koplytstulpių šioje Užnemunės dalyje beveik nebuvo.

Č. Kontrimas šio regiono kryžiams skyrė mažiausiai dėmesio, todėl jo albumas papildytas keliomis šio krašto geležinėmis viršūnėmis, saugomomis Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (piešė V. Ajauskas).

Šio regiono kryžiai nepasižymi labai didele formų įvairove ir ornamentikos gausumu. A. Rūkštelė tai bandė aiškinti suvalkiečių gyvenimo būdo praktiškumu, mažesniu polinkiu Į misticizmą ir romantizmą (99, 26, 27). Tačiau ir jis, ir mes esame pastebėję, kad tam tikra kryžių dalis turi daug bendro su Aukštaitijos ir ypač su Dzūkijos kryžiais. Pirmiausia tie, kurie tartum susiliečia su Alytaus, Prienų bei kitais Dzūkijos rajonais.

Šiame regione, kuriame dėl įvairių istorinių aplinkybių kiek vėliau kūrėsi bažnyčių parapijos, formavosi savotiškas, galima sakyti, suvalkietiškas šių paminklų tipas. Jam būdingos ir labai paprastos kryžiaus, saulės ir mėnulio formos, ir sudėtingos geometrinių ar augalinių motyvų kompozicijos.

Gana vėlyvų Suvalkijos bažnyčių (Višakio Rūdos-1833 m., Kazlų Rūdos – XX a. pr. (?) ir kai kurių kitų) kryžių konfigūracija nėra sudėtinga. Jų kryžiai nors ir ažūriniai, tačiau puošti daug kukliau nei kitų regionų bažnyčių kryžiai. Jie panašūs į daugelio Vakarų Europos bažnyčių kryžius, išreiškiančius svarbiausio krikščionybės simbolio esmę, o ne jo puošybą. Tik vingiuotai raitytos ir lankstytos geležinės viršūnės (o ypač jų detalės) primena kai kurių Dzūkijos ar Aukštaitijos, kiek mažiau Žemaitijos bažnyčių kryžius (370 pav.).

Minimų regionų kryžiams artimiausios tos geležinės viršūnės, kurių stiebai ir kryžmų galai papuošti stilizuotais, gana stambios formos lelijų žiedais (378, 380 pav.).

Kaip tik tokiai kryžių puošybai atstovauja Griškabūdžio Šakių raj.) ir kai kurių kitų bažnyčių kryžiai (373 pav.). Pavyzdžiui, centrinis Griškabūdžio bažnyčios kryžius iš kitų regiono kryžių išsiskiria nebent tuo, kad žemutinėje kryžmoje, esančioje žemiau mėnulio (kas labai retai pasitaiko), įmontuoti ikonografiniai įrašai, o virš mėnulio – kaukolės siluetas. Galinio šios bažnyčios kryžiaus forma visiškai kukli – tik išplėsti kryžmų ir stiebo galai (372 pav.). Palyginti kuklus, tačiau šiam kraštui įprastas yra Griškabūdžio šventoriaus koplytėlės kryžius (374 pav.).

Būdingas šiam etnografiniam regionui ir Lukšių šventoriaus vartų kryžius su charakteringais puošybos elementais, ypač išplėtotais lelijų žiedais (380 pav.). Lukšių bažnyčios kryžių viršūnės – labai įdomios, kitur neaptiktos (nebent Č. Kontrimo piešiniuose) ažūrinės kompozicijos. Ji susideda iš pailgų, kiaurapjūviškų stiebų ir kryžmų, besibaigiančių kiek į plotį deformuotais kryželiais (379 pav.).

Medinės Lekėčių bažnyčios kryžius savo sudėtinga kompozicija labai primena jau aptartą Dzūkijos kryžių (378 pav.). Tik ši kompozicija susideda iš labiau išplėtotų K raidės formų, kurios primena jau ne tiek raides, kiek stilizuotas lelijas. Galimas dalykas, kad šie kryžiai nukalti to paties kalvio ar vieno iš kalvio mokinių. Nors, suprantama, ši analogija gali būti ir visai atsitiktinė.

Suvalkijoje esama ir tokių kryžių viršūnių, kurios sudarytos iš tradicinių Žemaitijoje ir Aukštaitijoje paplitusių dangaus kūnų motyvų (saulės, mėnulio ir žvaigždžių). Kai kur, pavyzdžiui, Noreikiškėse (Suvalkijos pusėje) (367 pav.), kryžmos centre saulės diskas-žvaigždė, o kryžmų ir stiebo galuose – žvaigždės ir mėnuliai.

Šiam regionui atstovauja geležiniai kapinių kryžių piešiniai, kurie padaryti ne iš natūros, o iš R. Čėplos bei K. Rinkevičiaus fotografijų. Dauguma jų – Pilviškių kapinių kryžiai, kurie yra arba daugiastiebiai (ažūriniai), arba vienastiebiai. Paprastai jų kompozicija labai sudėtinga. Stiebai ir kryžmos puošiami kalta, lankstyta, kartais sukta geležimi. Puošybos elementai taip pat labai įvairūs: tradicinė S forma, geometriniai ir augaliniai motyvai (382-392 pav.).

Dvistiebiai geležiniai kryžiai dažnai net kelis kartus perkryžiuoti išilgintos S formos ornamentais. Grakščiai lankstytos formos, papuoštos nedideliais užlenkimais, sudaro gyvą ir margą ažūrą. Tie tipiški S formos išraitymai buvo montuojami ne tik dvistiebių kryžių viduje, bet kartais stiebų ir kryžmų viršuje bei jų galuose. Suvalkijoje pasitaiko tokių dvistiebių kryžių, kurie išradingų kalvių buvo puošiami stilizuotomis geometrinėmis (kvadratų, rombų) formomis ir drauge augaliniais motyvais. Pastarieji dažnai įmontuoti kryžmų ir stiebų galuose išplėstų kiaurapjūvių formų viduje.
Ypač lengvais, gulsčios ir statmenos krypties S formos ornamentais stengtasi puošti vienastiebius kryžius (385, 387 pav.). Analogiškai puoštų dvistiebių ir vienastiebių kryžių yra ir Jurbarko, Raseinių bei kai kuriuose kituose dešinėje Nemuno pusėje esančiuose rajonuose.

Esama Suvalkijoje ir labai kuklių formų kryžių. Gana dažnai stengiamasi papuošti tik patį kryžmų centrą paprastais užlenkimais, suglaustais nugarėlėmis, kurie primena ne tradicinius iš centro plintančius tiesius ar banguotus saulės spindulius, o tarytum nugarėlėmis sujungtų segių (?) grandinę.
Kiti tyrėjai juos vadina rozetėmis (4, 72).

Daugiausia šio turtingo lygumų krašto kryžiai palyginti kuklūs. Tam galbūt didesnę įtaką turėjo ne žmonių būdas, jų praktiškumas, o šio regiono kalvių kilmė ir, kas be ko, žmonių religinės aspiracijos.

Labai dažnai Užnemunės ir kai kurių Žemaitijos rajonų, ypač arčiau Mažosios Lietuvos, kalviai buvo vadinamieji prūsai. Tai liuteronai evangelikai, kurių tikėjimas suponavo ne išorinę prabangą, turtingumą, o atvirkščiai – kuklumą ir paprastumą. Tai ir galėjo iš dalies nulemti jau aptartų kryžių formas ir jų puošybą.

Kaip pastebėjo A. Rūkštelė, panaši ir Biržų krašto kryžių puošyba, o čia taip pat didelę gyventojų dalį iki šiol sudaro liuteronai ir reformatai (99, 27). Apskritai šio regiono kapų kryžių puošyba šiek tiek primena Klaipėdos krašto gyventojų, vadinamųjų lietuvninkų, XIX a. pab.-XX a. pr. metalinius kryžius.

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. – T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. – K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. – V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos – XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. – T. 3. – 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA II ES. – B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. – B. 754.
6. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. – 1942. – Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. – 1957. – Nr. 6 – 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. – Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. – 1934. – Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. – K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. – V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. – V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. – V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV – XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. – T. II. – Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. – Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). – Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. – V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. III. – V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. – Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. II. – V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. – 1938. – Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, – V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. – T. XVI. – Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). – K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. – T. V. – Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. – T. IX. – Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. – T. I. – Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. – 1965. – Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. – Vol. 49. – Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. – T. XX. – 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. – Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. – K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. – 1938. – Nr. 2(27); 1939. – Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kurybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). – K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. – 1935. – Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. – V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. – Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. – V., 1981.
55. Kauno architektūra. – V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. –
1988. – Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. – 1931. – Nr. 2; 1933. – Nr. 2; 1934. – Nr. 2; 1936. – Nr. 1; 1937. – Nr. 1, 2; 1938. – Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. –
1943. – Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. – K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. – 1989. – Nr. 8.
63. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis, – V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. – D. II. – Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. – T.II. – V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. I. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. – Kn. II. – Lietuvių liaudies menas. – V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. – T. I – VL – Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. – Boston, t. XIII. – 1958; t. XV. – 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. – V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. – Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. – 1951. – Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. – 1943. – Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. – V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. – 1957. – Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės – etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. – V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). – Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. – V., 1981.
82. Moszynski K. Kultura ludowa slowian. – D. I-H. – Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. – 1929. – Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. – 1965. – Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. – 1966. – Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. – V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. – T. VII. – Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. – Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. – V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. – V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. – V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. – V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. – 1860. – Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. – Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. – K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. – K., [1937].
100. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lithuanie. – Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. – 1967. – Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. – Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. – V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. – T. X.-V., 1981.
104. Širmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. – 1971. – Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, – Kn. 5. – V., 1983.
106. Šlapelis I. R. – K. Bažnyčios meno istorija. – K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. – T. VII. – Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. – T. IX. – Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. l-IV. – V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. – V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. –
1987. – Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. – T. 3. – 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. – T. 3. – 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). – T. 1. – K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. – V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. – V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. – V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. – Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //’ LTSR architektūros klausimai, III. – V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). – V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. – V., 1982.
131. Григалавичене Э., Маркявичюс А. Древнейшие металлические изделия в Литве. – Вильнюс, 1980.
132. Иванов В. В., Топоров В. Н. Балтийская мифология // Энциклопедия: Мифы народов мира. – Т. I – М., 1987.
133. Котович И. Как смотреть на обычай ставить кресты при дорогах, площадях, полях и др. открытых местах Северо-Западного края России? // Виленский Вестник. – Вильна, 1868. – № 77-78.
134. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. – М., 1951.
135. Лосев А. Символ. Философская энциклопедия, – Г. 5. – М., 1970.
136. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. – М., 1987.
137. Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. – М., 1981.
138. Стравинскас А. Солнышки // Декоративное искусство. – М., 1969. – № 136.
139. Ширмулис А. Литовские народные мастера каменных мемориальных произведений XIX в .// Мепо»уга, 13. – V., 1985.
140. Токарев С. А. Ранние формы религии и их развитие. – М., 1964.
141. Энциклопедический словарь. – Т. XVI A. – С. Петербург, 1895.