Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Šešėlis
Ir vos tas elgeta nudūmė ir vėl Zaratustra paliko vienas, tuoj už savęs jisai išgirdo kitą balsą šaukiant: “Sustoki! Zaratustra! Palauk manęs! Tai aš, o, Zaratustra,- šešėlis tavo!” Tačiau Zaratustra nelaukė, nes jį nusivylimas staigus apėmęs buvo, kad jo kalnuos taip ankšta pasidarė. “O kur vienatvė mano dingo? – jis tarė nusiminęs.
Išties per daug man viso šito; kalnai šitie žmonių knibždėte knibžda, nebe pasaulio š i t o yra manoji karalystė, naujų kalnų man reikia.
Mane šešėlis mano šaukia? Ir kas jis man, tasai šešėlis mano? Tegu jis iš paskos sau bėga! O aš – nuo jo pabėgsiu.”
Štai taip Zaratustra pasakė širdžiai savo ir pasileido bėgti. Bet tas, kuris už jo sustojęs buvo, jį tuoj pradėjo vytis: ir taip netrukus trys bėgliai paskui viens kitą skuodė – pirmasis rūko elgeta tas savanoris, paskui Zaratustra risnojo, o trečias iš paskos šešėlis jo lapnojo. Bet neilgai jie šitaip bėgo, nes greit Zaratustra suvokė kvailystę savo padarytą ir staigiai nusipurtė viską, kas apmaudą jam kėlė ir kas įgrisę buvo.
“Ar su mumis,- Zaratustra kalbėjo, – senais vienišiais ir šventaisiais, neatsitikdavo nuo seno dalykų juokingiausių?
Išties kvailystė mano kalnuos labai išaugo! Dabar girdžiu, kaip šešios kojos, senų kvailių stypynės, viena sau paskui kitą klepsi!
Bet argi Zaratustrai reikia bijot šešėlio kokio? Be to, kaip man atrodo, jo kojos daug ilgesnės už manąsias.”
Štai taip Zaratustra kalbėjo su šypsena akių ir žarnų, paskui sustojo netikėtai ir staigiai atsigrįžo – ir va: bemaž neperbloškė ant žemės to persekiotojo šešėlio savo,- jis taip arti jau buvo, vos ant kulnų nelipo, ir silpnas toks, menkutis. Bet kai Zaratustra gerai į jį įsižiūrėjo, jis išsigando, lyg ūmai vaiduoklis būt prieš jį išdygęs: toks laibas ir pajuodęs, išdžiūvęs toks ir senas jis atrodė.
“Kas tu esi? – Zaratustra rūsčiai paklausė.- Ką čia veiki? Ir pasakyk, kodėl šešėliu mano vadiniesi? Nepatinki tu man, sakau tau aiškiai.”
“Atleiski man,- šešėlis tarė, – tai aš esu iš tikro; o kad akies tavos netraukiu, na, ką gi padarysi, Zaratustra! Dėl to giriu tave ir tavo skonį gerą.
Esu aš keliauninkas, kurs iš paskos ilgai tave sekiojo: vis amžinai kelionėj, tačiau be tikslo ir pastogės: išties lyg žydas amžinasis, nors aš nesu nei amžinas, nei žydas.
Tad kaip? Nejau be perstojo turiu keliauti? Kiekvieno vėjo mėtomas ir vėtomas? Per daug man apvali tapai, o, žeme!
Jau visame buvau aš jos paviršiuj, kaip ta nuvargusi dulkelė, ant veidrodžių ir ant langų stiklų miegojau: visi tik ima iš manęs, tačiau neduoda niekas, aš tik nykstu, laibėju – beveik šešėliui jau prilygstu.
Tačiau tavęs, o, Zaratustra, ilgiausiai aš vaikiausi, ir jeigu, nuo tavęs slapsčiausi, vis tiek buvau šešėlis tavo kuo geriausias: kur tu prisėsdavai nors trupučiuką, ten sėsdavau ir aš iš karto.
Su tavimi basčiausi po pasaulius – ir tolimiausius, ir šalčiausius,- tarytum tas vaiduoklis, kuris mielai žiemos stogais ir per pusnynus laksto.
Su tavimi drauge veržiausi į draudžiamybę aš kiekvieną, visur, kur tik blogiausia ir toliausia: ir jei nors kiek turiu dorybės, tai ją sudaro tai, kad nebijojau aš draudimo jokio.
Su tavimi taip pat sulaužiau visa, ką tik širdis manoji gerbė, visus lig vieno išvarčiau ribų aš ženklus ir paveikslus, laksčiau į uodegą įkibęs visiems pavojingiausiems norams,- išties nėra nusikaltimo, kurio man kada nors patirt nebūtų tekę.
Su tavimi tikėti lioviaus aš žodžiais ir vertybėm, taip pat autoritetais. Kai velnias išnarą palieka, ar nepalieka jis ir vardo savo? O šis taip pat yra juk kailis. Galbūt ir velnias pats – tai kailis.
‘Nėra juk nieko tikro, viskas leista’,- taip aš save įtikinėjau. Į vandenis šalčiausius puoliau ir širdimi, ir galva savo. O, kaip dažnai dėl to stovėjau nuogas, lyg koks vėžys raudonas!
O, kur pradingo visas gėris, visa kur gėda dėjos ir visas tas tikėjimas geraisiais? O, kur yra anoji nekaltybė melaginga, kurią kadais turėjau,- gerųjų nekaltybė ir nekaltybė tauriojo jų melo!
Per daug dažnai – tikrai taip buvo – lipau aš ant kulnų teisybei: tada jinai man spirdavo į galvą. O kartais rodės man, kad aš meluoju, ir va! Tiktai tuomet pataikydavau – į teisybę.
Per daug man viskas paaiškėjo: dabar man niekas neberūpi. Nėra daugiau jau nieko gyvo, ką aš mylėčiau,- tai kaip save dar patį aš mylėt turėčiau?
‘Gyventi taip, kaip man patinka, arba iš viso negyventi’: taip noriu aš, taip nori ir švenčiausias. Tačiau, o varge mano! Ar a š turiu dar – noro?
Ar a š turiu – dar kokį tikslą? Dar uostą kokį, kurį pasiekti geistų burlaivis m a n a s i s?
– ir vėją man palankų? O taip! Tik tas, kurs žino, k u r jis plaukia, tas žino, ir koks vėjas jam – pats palankiausias.
Tad kas man dar beliko? Širdis pavargusi, suįžūlėjus; valia nepastovi; sparnai tik pakirpti, nugarkaulis sulūžęs.
Ir šis ieškojimas namų s a v ų j ų: juk tu žinai, o, Zaratustra, jisai nelaime m a n o tapo, jisai mane sugraužti baigia.
Tad k u r – namai m a n i e j i? To klausiu aš ir ieškau vis ir ieškau, bet neradau jų niekur. O, amžinas visur! O, amžinasai niekur! O, amžinas tu – veltui!”
Štai taip kalbėjo jam šešėlis, ir veidas Zaratustros ištįso, pailgėjo, šių žodžių besiklausant. “Sakai, esi šešėlis mano,- jis ištarė galiausiai nusiminęs.
– Pavojus tau ne toks jau menkas, dvasia laisvoji tu ir keliauninke! Nevykusią turėjai dieną: žiūrėk, kad dar blogesnio vakaro nesusilauktum!
Tokiems kaip tu bastūnams net ir kalėjimas galų gale palaiminta pastoge pasidaro. Ar teko tau kada matyti, kaip nusikaltėliai ten uždaryti miega? Ramiai jie pučia sau į akį, jie mėgaujas nauja palaima.
Tad saugokis, kad tu galiausiai siauram tikėjimui į tinklą nepakliūtum ir kad iliuzija tvirta, griežta tavęs valdyt neimtų! Kaip tik tave dabar ir gundo, bando, kas siaura ir kas tvirta.
Esi praradęs tikslą savo: bėda! Kaip tu užglaistysi save juokais ir iškentėsi praradimą šitą? Drauge – tu pametei ir kelią!
Tu varganas klajokli, svajotojau, drugeli – jėgų visai netekęs! Ar nenorėtumei šįvakar pastogę ir atokvėpį turėti? Tad eik tenai aukštyn į olą mano!
Šis kelias ten ir veda. O aš dabar skubu: ir noriu vėlei nuo tavęs pabėgti. Jau lyg šešėlis ant manęs užgulęs.
Norėčiau bėgti vienas, kad vėl aplink mane šviesu pasidarytų. Dėl to aš dar ilgai kulnus raityt turėsiu. O vakare oloj manoj – bus šokiai!”-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
