Skrybėlė …viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Sofija net neabejojo, kad anoniminių laiškų autorius vėl atsilieps. Kol kas apie laiškus nusprendė niekam nepasakoti.

Mokykloje buvo sunku įdėmiai klausytis mokytojo. Sofijai atrodė, kad jis pasakoja tik apie nesvarbius dalykus. Kodėl jam nepakalbėjus apie tai, kas yra žmogus arba kas yra pasaulis ir kaip jis atsirado?

Sofiją apėmė niekada anksčiau nepatirtas jausmas, kad ir mokykloje, ir visur kitur žmonės susirūpinę daugiau ar mažiau atsitiktiniais dalykais. Juk yra kur kas reikšmingesnių ir sunkesnių klausimų, kurie svarbesni už įprastus mokykloje dėstomus dalykus.

Ar kas nors gali atsakyti į tokius klausimus? Šiaip ar taip, Sofijai atrodė svarbiau mąstyti apie juos, nei kalti stipriuosius veiksmažodžius.

Kai nuskambėjo skambutis po paskutinės pamokos, ji taip greitai nėrė iš mokyklos kiemo, kad Joruna turėjo pabėgėti norėdama ją pasivyti.

Po valandėlės Joruna paklausė:

– Ar lošim vakare kortomis?

Sofija gūžtelėjo pečiais.

– Manau, kad kortos manęs nebelabai traukia.

Joruna atrodė nukritusi iš mėnulio.

– Ne? Tai gal pažaisim badmintoną?

Sofija nudūrė akis į asfaltą. Po to žvilgtelėjo į draugę.

– Manau, kad ir badmintonas manęs netraukia.

– Ne, tai ne!

Jorunos balse Sofija pajuto liūdesio gaidelę.

– Tuomet gal papasakosi, kas tau staiga pasidarė daug svarbiau?

Sofija papurtė galvą.

-Tai… tai paslaptis.

– Tfu! Tu paprasčiausiai įsimylėjai!

Kurį laiką mergaitės ėjo tylėdamos. Prie futbolo aikštės Joruna pasakė:

– Aš einu per aikštę.

Jorunai tai buvo tiesiausias kelias, bet per aikštę ji eidavo tik tada, kai skubėdavo, nes laukdavo svečių arba būdavo užsirašiusi pas dantų gydytoją.

Sofija pasigailėjo įžeidusi draugę. Bet ką galėjo atsakyti? Kad staiga labai susidomėjo tuo, kas ji yra ir kaip atsirado pasaulis, ir todėl nebeturi laiko žaisti badmintoną? Ar draugė būtų supratusi?

Kodėl taip sunku domėtis pačiais svarbiausiais ir tarsi pačiais paprasčiausiais iš visų klausimų?

Sofija pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis, atsiveriant pašto dėžutei. Iš pradžių ji ištraukė tik banko pranešimą ir keletą didelių geltonų vokų mamai. Et, o ji taip tikėjosi naujo laiško nuo nepažįstamojo.

Uždarydama vartelius. Sofija perskaitė savo vardą ant vieno didelio voko. Kitoje pusėje buvo užrašyta: Filosofijos kursas. Elgtis labai atsargiai.

Sofija pasileido tekina žvyruotu takeliu ir ant laiptų nusimetė kuprinę. Kitus laiškus pakišo po kilimėliu. nubėgo į sodą ir pasislėpė Landynėje. Didysis laiškas turėjo būti atplėšiamas tenai.

Šerekana atidūmė iš paskos, bet tegu. Sofija buvo tikra, jog katė nieko neišplepės.

Voke buvo trys sąvaržėle susegti mašinraščiai. Sofija pradėjo skaityti.

Kas yra filosofija?

Miela Sofija! Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka senas monetas arba pašto ženklus, kiti užsiima rankdarbiais, treti didžiąją laisvalaikio dalį skiria kuriai nors sporto šakai.

Daug kas mėgsta skaityti. Bet skaitymas skaitymui nelygu. Vienas skaito tik laikraščius arba komiksus, kitam patinka romanai, o trečias teikia pirmenybę knygoms apie astronomiją, zoologiją ar technikos naujoves.

Jeigu aš domiuosi arkliais arba brangakmeniais, negaliu reikalauti, kad visi kiti domėtųsi tuo pačiu. Jei įtemptai žiūriu per televiziją kiekvieną sporto laidą, turiu suprasti, kad kitam sportas gali atrodyti nuobodus.

Tačiau ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Taip, miela Sofija, yra keletas klausimų, kurie svarbūs visiems žmonėms. Tokie klausimai ir aptariami šiame kurse.

Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas” Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. O jeigu paklaustume žmogų, kuris jaučiasi vienišas ir visų apleistas, tuomet atsakymas, matyt, būtų “bendravimas su kitais žmonėmis”.

Tačiau kai visi šie poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas vien duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto. Jiems reikia meilės ir globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.

Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat “atsitiktinis” pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje. Kaip atsirado Visata, Žemė ir gyvybė, yra platesnis ir svarbesnis klausimas negu tai, kas laimėjo daugiausia aukso medalių praėjusių metų olimpiadoje.

Geriausias būdas priartėti prie filosofijos – užduoti keletą filosofinių klausimų:

Kaip sukurtas pasaulis? Ar už to, kas vyksta, slypi kokia nors valia arba prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip ieškot atsakymų į tokius klausimus? Ir svarbiausia: kaip turime gyventi?

Panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės arba kaip atsirado pasaulis.

Iš esmės filosofinių klausimų, kuriuos galėtume užduoti, nėra tiek jau daug. Kai kuriuos, svarbiausius, jau paminėjome. Tačiau istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų.

Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma, pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.

Filosofų tiesos ieškojimą galima būtų palyginti su detektyvine istorija. Vieni žudiku laiko Anderseną, kiti mano, jog tai – Nylsas arba Jepsenas. Kai tai – tikra kriminalinė mįslė, policija gali ją vieną dieną įminti. Žinoma, būna taip, kad paslapties atskleist nepavyksta. Tačiau paslaptis vis tiek turi sprendimą.

Net jei sunku atsakyti į kokį nors klausimą, galima tarti, jog klausimas turi vieną – ir tik vieną – teisingą atsakymą. Po mirties arba yra kokia nors būties forma, arba ne.

Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Kažkada buvo neįmenama mįslė, kaip atrodo tamsioji Mėnulio pusė. Atsakymą į tokius klausimus sunku rasti diskusijomis, tad viską nulemdavo vaizduotė. Bet šiandien puikiai žinome, kaip atrodo tamsioji Mėnulio pusė. Nebeįmanoma “manyti”, kad Mėnulyje gyvena žmogus arba kad Mėnulis yra sūrio skridinys.

Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime.

Tas pats vyksta žiūrint fokusininko triukus. Mums nesuprantama, kaip gali atsitikti tai, ką matome. Tada kyla klausimas: kaip fokusininkas porą baltų šilkinių šalių galėjo paversti gyvu triušiu?

Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas kaip triukas, kai fokusininkas iš skrybėlės, kuri vos prieš akimirką buvo tuštut tuštutėlė, ištraukia triušį.

Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis tai padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame pasaulio dalis. Iš tikrųjų esame baltasis triušis, traukiamas iš fokusininko skrybėlės. Tik triušis nesupranta, kad su juo daromi fokusai. Mums yra kitaip. Mes suvokiame, kad dalyvaujam kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję.

P.S. Grįžtant prie baltojo triušio, galbūt geriau jį palyginti su Visata. Mes, jos gyventojai, tesame mažyčiai padarėliai, gyvenantys triušio kailyje. Tačiau filosofai bando užsilipti ant vieno iš plonų plaukelių, norėdami pažvelgti didžiajam fokusininkui į akis.

Ar perskaitei iki galo, Sofija? Bus daugiau.

Sofija visiškai nusikamavo. Ar perskaitė iki galo? Ji neatsimena, ar skaitydama nors kartą atsikvėpė.

Kas atnešė tą laišką? Kas?

Tai negalėjo būti žmogus, atsiuntęs sveikinimą gimimo dienos proga Hildei Meler Knag, nes ant atviruko buvo ir pašto ženklas, ir antspaudas. Geltonasis vokas buvo įmestas tiesiai į pašto dėžutę kaip ir tie balti vokai.

Sofija pasižiūrėjo į laikrodį. Dar tik be penkiolikos trys. Liko beveik dvi valandos, kol mama grįš iš darbo.

Sofija vėl išlindo į sodą ir nubėgo prie pašto dėžutės. Ar gali ten dar kas nors būti?

Ji vėl rado geltoną voką su savo vardu. Šįkart apsidairė aplinkui, bet nieko neišvydo. Sofija pabėgėjo į pamiškę ir apmetė akimis taką.

Irgi nė gyvos dvasios.

Staiga jai pasigirdo, kad miško gilumoje trakštelėjo šakelės. Ji nebuvo visai tuo tikra, šiaip ar taip, beprasmiška vytis, net jei kas nors ir bandė pasprukti.

Sofija parėjo namo, nusimetė kuprinę ir padėjo mamos laiškus. Užlėkė aukštyn į savo kambarį, susirado didžiąją sausaininę su gražiais akmenukais, išbėrė juos ant grindų ir į dėžę įdėjo abu didžiuosius vokus. Tuomet vėl išlėkė į sodą su dėže rankose. Prieš išeidama padavė katei ėsti.

– Kac kac kac!

Grįžusi į Landynę, Sofija atplėšė voką ir ištraukė keletą naujų mašinraščio lapų. Ėmė skaityti.

Keista būtybė

Štai mes ir vėl susitikom. Kaip supratai, šį mažą filosofijos kursą gausi nedidelėmis dalimis. Čia – dar keletas įvadinių minčių.

Ar jau sakiau, kad viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis? Jei ne, sakau dabar: VIENA, KO REIKIA, NORINT TAPTI GERU FILOSOFU, YRA SUGEBĖJIMAS STEBĖTIS.

Visi maži vaikai moka stebėtis. Kitaip ir būti negali. Vos po kelių mėnesių jie išstumiami į naujut naujutėlį pasaulį. Bet, rodos, augant sugebėjimas stebėtis nyksta. Kodėl taip yra? Ar Sofija Amundsen gali atsakyti?

Jei kūdikis mokėtų kalbėti, tikriausiai ką nors pasakytų apie tai, į kokį nuostabų pasaulį atėjo. Net jeigu vaikas ir nešneka, matome, kaip jis rodo aplink save ir smalsiai graibsto daiktus, esančius kambaryje.

Vėliau, išmokęs tarti pirmuosius žodžius, jis kaskart sustoja ir šaukia “au au”, pamatęs šunį. Vaikelis Šokinėja vežimėlyje ir mostaguoja rankutėmis: “Au au! Au au!” Kadangi esam jau įmetėję, mus galbūt vargina toks vaiko įkarštis. “Taip, taip, čia yra “au au”, – sakome mes, nebeturintys kuo stebėtis, – bet dabar nurimk”. Mes nesame labai sužavėti. Šunų matėme ir anksčiau.

Galbūt šis nenumaldomas džiaugsmas pasikartos dar kelis šimtus kartų, kol vaikas sugebės praeiti pro šunį neprarasdamas blaivaus proto. Arba pro dramblį, arba begemotą. Tačiau vaikas dar nebus išmokęs gerai kalbėti (ir filosofiškai mastyti), o pasaulis jam jau taps įpročiu.

Kad ir kaip gaila!

Mano užduotis – neleisti tau, miela Sofija, tapti viena iš tų, kurie pasaulį laiko savaime suprantamu dalyku. Dėl visa pikta, prieš pradėdami patį filosofijos kursą, mintyse atliksime porą bandymų.

Įsivaizduok, kad vieną diena išeini pasivaikščioti į mišką. Staiga ant tako pamatai nedidelį kosminį laivą. Iš jo išlipa nedidukas marsietis, sustoja ir įsispitrėja į tave…

Ką pagalvotum? Na taip, iš tiesų tai nėra labai svarbu. Bet ar tau kada nors buvo atėjusi į galvą mintis, kad tu pati esi tokia marsietė?

Nelabai įtikėtina, kad kada nors susidursi su būtybe iš kitos planetos. Mes netgi nežinome, ar kitose planetose yra gyvybė. Bet galima įsivaizduoti, kad susidursi su pačia savimi. Galbūt vieną gražią dieną pasijusi visai nauju žmogumi. Gal tai įvyks kaip tik vaikštinėjant po mišką.

“Aš esu keista būtybė, – pagalvosi. – Esu mįslingas padaras…”

Pasijusi tarsi miegančioji gražuolė, pabudusi iš ilgiausio miego. “Kas aš esu?” – paklausi. Tu žinai, kad ropinėji po vieną Visatos planetą. Bet kas yra Visata?

Jei šitaip atrasi save, bus ne mažiau paslaptinga kaip ir marsietis, apie kurį kalbėjome anksčiau. Tai bus ne tik būtybe iš kosmoso. Tu suvoksi, kad pati esi tokia pat keista būtybė.

Ar vis skaitai, Sofija? Atlikime mintyse dar vieną bandymą:

Vieną rytą mama, tėtis ir dvejų trejų metukų Tomas sėdi virtuvėje ir valgo pusryčius. Vos mama pakyla nuo stalo ir nusisuka į spintelę, tėtis akimirksniu pakimba palubėje, o Tomas sėdi ir žiūri.

Ką, tavo manymu, pasakytų Tomas? Galbūt jis durtų piršteliu į tėtį ir pasakytų: “Tėtis skrenda!”

Žinoma, Tomas nustebtų, bet nieko daugiau. Tėtis ir taip daro daug keistenybių, tad šis nedidelis paskraidymas virš pusryčių stalo, jo akimis žiūrint, nėra kuo nors ypatingas. Kiekvieną dieną tėtis skutasi juokinga mašinėle, kartais užsilipa ant stogo ir sukinėja televizoriaus anteną – arba įkiša galvą į automobilio motorą ir išlenda juodas kaip negras.

Tada – mamos eilė. Ji išgirsta, ką pasako Tomas, ir ryžtingai atsisuka. Kaip, tavo manymu, ji reaguotų, išvydusi tėtį, kybantį palubėje viršum stalo?

Ji paleidžia iš rankų uogienės stiklainį ir iš išgąsčio apsižliumbia. Galbūt jai prireiktų net gydytojo pagalbos, tėčiui vėl nutūpus ant kėdės. (jam jau seniai laikas išmokti gražiai elgtis prie stalo!)

Kaip manai, kodėl Tomas ir mama reaguoja taip skirtingai?

Tai įpročio reikalas. (Įsidėmėk!) Mama žino, kad žmonės negali skraidyti. O Tomas – ne. Jis dar nėra tikras, kas šiame pasaulyje įmanoma, o kas – ne.

O kaip pats pasaulis, Sofija? Ar manai, kad jis įmanomas? Ir jis kybo erdvėje!

Liūdniausia, kad augdami priprantame ne tik prie traukos dėsnio. Priprantame ir prie paties pasaulio.

Regis, dar vaikystėje prarandame gebėjimą stebėtis. Netenkame kažko esmingo – to, ką filosofai vėl bando atgaivinti. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė. Kažkada esame ją patyrę, kai dar nemokėjome apie tai mąstyti.

Patikslinu: nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. (Jie giliai pasislepia triušio kailiuke, patogiai įsitaiso ir pratūno ten visą gyvenimą.)

Vaikams pasaulis – ir viskas, kas jame yra – kažkas nauja, kas kelia nuostabą. Tai patiria ne visi suaugėliai. Dauguma suaugusiųjų pasaulį suvokia kaip labai įprastą.

Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam arba jai pasaulis ir toliau lieka nesuvokiamas – net mįslingas ir mistiškas. Taigi filosofai ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip mažas vaikelis.

Taigi dabar turi pasirinkti, miela Sofija. Ar esi vaikas, kuris dar “neįprato” prie pasaulio? Ar esi filosofė, galinti prisiekti, jog tai niekada jai neatsitiks?

Jei tik papurtysi galva. ir negalėsi priskirti savęs nei prie vaikų, nei prie filosofų, vadinasi, jau apšilai kojas pasaulyje ir jis tavęs nebestebina. Tai reiškia, kad pavojus arti. Todėl ir gauni šį filosofijos kursą. Dėl visa pikta. Aš nenoriu, kad taptum viena iš tingiųjų ir abejingųjų. Noriu, kad gyventum atviromis akimis.

Šis kursas tau nieko nekainuos. Tad negalėsi atgauti pinigų, jeigu jis kartais nutrūktų. Jei panorėtum sustoti, tavo valia. Tereikia palikti man žinią pašto dėžutėje. Gyva varlė kuo puikiausiai tiktų. Šiaip ar taip, turėtų būti kas nors žalia. Tikiuosi, kad varlė mirtinai neišgąsdins laiškanešio.

Trumpa santrauka: iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka. Ten taip jauku, kad jie niekada neišdrįsta vėl kopti plonaisiais plaukeliais viršun. Tik filosofai ryžtasi pavojingai kelionei kalbos ir būties ribų link. Vieni sustoja pakely, bet kiti tvirtai įsikimba į plaukelius ir iš ten skelbia savo tiesas žmonėms, kurie sėdi minkštoje triušio vilnoje, gardžiai valgo ir geria.

– Ponios ir ponai,- sako jie,- mes sklendžiame per tuščią erdvę!

Tačiau niekam iš sėdinčiųjų kailiuke nerūpi, ką šaukia filosofai.

– Pfu, kažkokie triukšmadariai, – sako jie.

Ir vėl šnekučiuoja: “Gal paduotum sviesto?” – “Koks šiandien banko akcijų kursas?” – “Kokia pomidorų kaina?” – “Ar girdėjai, kad ponia Di vėl laukiasi?”

Kai pavakare grįžo mama, Sofija buvo kaip apdujusi. Dėželė su mįslingojo filosofo laiškais saugiai gulėjo Landynėje. Sofija pabandė imtis namų darbų, bet tebesėdėjo ir mąstė apie tai, ką perskaitė.

Kiek daug dalykų, apie kuriuos ji lig tol nesusimąstė! Ji nebe vaikas, bet ne visai suaugusi. Sofija suprato, kad jau pradėjo ropoti į tankų triušio, kuris traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės, kailį.

Bet filosofas ją sustabdė. Jis (o gal ji?) nutvėrė ją už pakarpos ir užtrauke ant to paties plaukelio, kur kadaise žaidė būdama maža. Iš aukštai, iš plonyčio plaukelio viršūnės, ji vėl regi pasaulį tokį, tarsi matytų pirmą kartą.

Filosofas ją išgelbėjo. Be jokios abejonės. Nepažįstamasis laiškų autorius išgelbėjo ją nuo kasdienybės abejingumo.

Kai apie penktą valandą parėjo mama, Sofija nusivedė ją į kambarį ir pasodino į kėdę.

– Mama, ar tau neatrodo, kad gyvenimas keistas? – paklausė ji.

Motina taip suglumo, kad nebežinojo, ką atsakyti. Kai ji pareidavo namo, Sofija paprastai darydavo namų darbus.

– Kaip čia pasakius, – tarė ji. – Kartais.

– Kartais? Aš turiu galvoje, ar tau neatrodo keista, kad pasaulis išvis yra?

– Sofija, nekalbėk šitaip.

– Kodėl ne? Galbūt tau atrodo, kad pasaulis visiškai normalus?

– Bet jis toks ir yra. Bent didžioji dalis.

Sofija suprato, kad filosofas teisus. Suaugusieji pasaulį laiko savaime suprantamu. Kasdienybė juos visiems laikams užliūliavo Miegančiosios gražuolės miegu.

– Et! Tu jau apšilai kojas pasaulyje, ir jis tavęs nebestebina, -pasakė ji.

– Ką čia kalbi?

– Sakau, kad per daug pripratai prie pasaulio. Kitaip tariant, visai apakai.

– Ne, aš draudžiu šitaip su manim kalbėti, Sofija.

– Tuomet pasakysiu kitais žodžiais. Tu patogiai įsitaisei balto triušio kailyje, triušio, kuris kaip tik šiuo metu traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės. Netrukus tu užkaisi bulves. Paskui skaitysi laikraščius ir po vakarienės, valandėlę nusnūdusi, žiūrėsi “Vakaro žinias”.

Motinos veide šmėkštelėjo susirūpinimas. Ji iš tiesų nuėjo į virtuvę ir užkaitė bulves. Netrukus grįžo į kambarį ir pasodino Sofiją į kėdę.

– Turiu su tavim šį tą aptarti, – tarė ji. Iš balso Sofija suprato, jog kalba bus rimta.

– Tikiuosi, niekada nesi svaiginusis narkotikais, vaikeli?

Sofija tik nusijuokė, bet suprato, kodėl šis klausimas užduotas dabar.

– Ar išprotėjai? – pasakė ji. – Nuo jų žmonės tik dar labiau aptingsta.

Tą popietę nebuvo daugiau kalbama nei apie narkotikus, nei apie baltus triušius.