Simonas Bolivaras ir Chosė San Martinas
Chosė San Martinas ir Simonas Bolivaras buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje karo vadai kovoje už nepriklausomybę.
S. Bolivaras (kreolas) gimė 1783 07 24 Karakase, Venesueloje. Labai anksti (3 metų) liko be tėvo. Greitai mirė ir mama, ir jis liko vienas. Dėdės reikalavimu buvo išsiųstas į Ispaniją. Bolivaras daug keliavo po Meksiką, Europą, bendravo su daugeliu žymių žmonių. Jis mokėsi Ispanijoje.
Grįžęs į Venesuelą, įsitraukė į kovą prieš Ispanijos valdžią. Bolivaras prisijungė prie patriotų, kurie užgrobė Karakasą ir 1810m. paskelbė nepriklausomą vyriausybę. Jis nukeliavo į Britaniją prašyti pagalbos, bet gavo tik neutralumo pažadą. Tada jis grįžo į tėvynę ir ėmė vadovauti patriotų armijai. 1811 ir 1813 metais Bolivaras skelbė Venesuelos respubliką, bet ją užkariavo Ispanija. 1816 metų pabaigoje Bolivaro būrys Haičio prezidento padedamas, išsilaipino Venesueloje, panaikino vergovę ir dekretu paskelbė, kad žemė (1817m.) bus dalijama išsivadavimo kariuomenės kariams. Savo pažadais jis sutelkė dar didesnę kariuomenę ir plačiųjų liaudies masių pritarimą. 1819m. Bolivaras su savo kariuomene išlaisvino N. Granadą (dab. Kolumbiją) ir pats buvo išrinktas Didžiosios Kolumbijos (Venesuelos ir N. Granados) prezidentu.
Jo vadovaujama kariuomenė 1821m. išvadavo Panamą, 1822m. – Ekvadorą. Šios šalys vėliau prisijungė prie Didžiosios Kolumbijos.
Kitas Ispanijos kolonijų (Argentinos) nacionalinis herojus Chosė San Martinas gimė 1778 02 25 Japėju (Korjento provincija), Argentinoje, ispanų armijos kapitono šeimoje. Mokėsi Buenos Aires. Šešių metų Chosė tėvai išvežė į Ispaniją. 1789m., neturėdamas nė dvylikos metų, pradėjo karinę tarnybą. Karinį išsilavinimą įgijo Madride. Jis dalyvavo 1808-1812 metų ispanų tautos kare prieš prancūzus. 1812m. Chosė grįžo į tėvynę. 1814m. Argentinos patriotai, kovojantys su Ispanijos kolonizatoriais, San Martiną paskyrė Šiaurės Armijos vadu. Nuo 1816m. jis buvo Andų armijos vyriausiasis vadas ir vadovavo sunkiausiam žygiui per Andų kalnus į Čilę. Jis laimėjo mūšius prie Čakabuko (1817 02 12) ir Maipu (1818 04 05). Tie laimėjimai padėjo Čilei gauti nepriklausomybę. Jo vadovaujamu žygiu (1820-1821) buvo išvaduota ir gavo nepriklausomybę Peru. Kaip protektorius 1821-1822 metais vadovavo pirmajai Peru vyriausybei, kuri įvykdė šalies ekonominę ir karinę padėtį stiprinančias reformas.
1822m. San Martinas Gvajakilyje pasiūlė Simonui Bolivarui kartu kariauti prieš ispanų kariuomenę. Bolivaras nesutiko. Dėl nesutarimų su Bolivaru, San Martinas tų pačių metų rugsėjo mėnesį atsistatydino, apsigyveno Prancūzijoje. Ten ir mirė (1850 08 17).
Po nesutarimų su San Martinu, Bolivaras 1824m. įžengė į Peru ir sutriuškino Ispanų kariuomenę. Aukštutinė Peru buvo paskelbta savarankiška nepriklausoma respublika ir Bolivaro garbei pavadinta Bolivija. Bolivaras stengėsi sustiprinti išsivadavusių valstybių nepriklausomybę ir dėl to 1926m. Panamos kongrese siūlė sudaryti Lotynų Amerikos šalių federaciją, bet jo planui nebuvo pritarta.
Prasidėję separatististiniai išpuoliai prieš Bolivaro valdžią Peru ir Bolivijoje sudarė grėsmę Venesuelos ir Kito (dab. Ekvadoro) atskyrimui nuo Kolumbijos.Todėl 1830m. Bolivaras atsistatydino.
Bolivaro vardą visi žinojo kaip “Išlaisvintojo”. Jo garbei visa šalis pavadinta Bolivija, Venesuelos miestas-Bolivaru. Taip pat 1910m. buvo įvestas Venesuelos pinigas-Bolivaras, susidedantis iš 100 santimų.
San Martinu pavadintas ežeras, esantis Čilės ir Argentinos pietuose. Toks pavadinimas jam buvo duotas Chosė San Martino atminimui.
