Senovės Roma

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.

Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.
Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.

Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.
Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.
Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba kitų rajonų padėties. Žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs ir net pasninga. Naktimis būna šalnų. Panašios klimato sąlygos ir kalnų rajonuose. O pietų ir vakarų pajūrio rajonuose šilta net žiemą, bet gausiai lija, o tai sudaro palankias sąlygas augti vešliai augmenijai.

Senovės Italijos gyvūnija buvo panaši į Vidurio Europos. Kalnuose ir miškuose veisėsi danieliai, kalnų ožkos, šernai, vilkai, lapės, taip pat ir įvairūs smulkūs žvėreliai, paukščiai, ropliai. Italija skalaujančiose jūrose (Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos) buvo daug žuvies: tunų, plėšriųjų murenų ir kitų.

Apeninų pusiasalio žemės gelmės buvo palyginti neturtigos naudingųjų iškasenų. Alpių atšakose buvo randama truputį aukso ir sidabro. Centriniuose Apeninuose skaldytas marmuras: “travertitas” – pilkšvas ir “kararo” – baltas bei spalvotas. Ilvos saloje buvo kasama geležis ir varis, kitose Apeninų pusiasalio srityse storesnių metalo klodų neaptikta.

Apeninų pusiasalis buvo gyvenamas žiloje senovėje. Žmogaus egzistavimo pėdsakai, rasti Italijoje, rodo, kad čia gyventojų būta jau paleolito epochoje. Neolito stovyklų liekanų rasta įvairiose pusiasalio dalyse. Seniausios iš jų datuojamos IV tūkstantmečiu pr. Kr.

III – II tūkstantmečiams pr. Kr. skiriamos polinių gyvenviečių, buvusių šiaurės Italijos upėse ir ežeruose, liekanos. Šios gyvenvietės dėl susidariusių aplink jas didelių krūvų perpuvusių šiukšlių vadinamos teramaromis (terra mara (ital.) – riebi žemė).

Tose polinėse gyvenvietėse gyveno žvejai ir medžiotojai, jau susipažinę su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Šalia akmeninių įrankių jie vartojo varinius ir žalvarinius.
Centriniuome Italijos rajone rasta griuvėsių kitų snovės gyvenviečių, kurių gyventojai mokėjo mūryti akmeninius pastatus ir lipdyti išmargintus molinius indus: tai buvo, matyt, santykiavimo su atėjūnais iš achajų Graikijos ir Finikijos rezultatas.

Baigiantis II ir prasidedant I tūkstantmečiui pr. Kr., senovės Italijos gyventojai pradėjo vartoti geležį ginklams ir darbo įrankiams gaminti. Būdinga to laiko gyvenvietė buvo archeologų dar XIX a. viduryje ištirtas senovės piliakalnis prie dabartinės Vilanovos netoli nuo Bolonijos miesto. Čia buvo rasta geležinių ginklų ir darbo įrankių, žirgo pakinktų liekanų, bronzinių papuošalų ir rakandų, taip pat savotiškų apskritų, trobelių pavidalo urnų sudegintų lavonų pelenams. Panašių daiktų rasta ir kitose Italijos vietose, taip pat Sicilijos saloje. Galima manyti, kad už geležies pažinimąItalijos gyventojai turi būti dėkingi graikų ir finikiečių jūreiviams pirkliams ir piratams, vis dažniau ir dažniau lankiusiems įvairias Apeninų pusiasalio pakrantės vietas.
Geležinių įrankių paplitimas suvaidino didžiulį pažangų vaidmenį. Jis įgalino pereiti prie ariamosios žemdirbystės, greičiau išvalyti miško brūzgynus, o tai padėjo plėsti gyvulininkystę. Gamybinių jėgų augimas skatino vidaus ir užsienio prekybą. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I tūkstantmečio pradžioje Italijos (ypač pietinės ir centrinės) gyventojai palaikė nuolatinius prekybinius ir kultūrinius ryšius su rytinės Viduržemio jūros dalies šalimis. Tai rodo liekanos graikiškų indų su juose įraižytais trumpais įrašais (“grafitais”), panašiais į seniausius Mikėnų raštmenis.

Tačiau II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I pradžioje vyko didelis senovės genčių ir tautybių kraustymasis Viduržemio jūros baseino rajone. Iš rytų į Apeninų pusiasalį persikėlė gentys, iki tol gyvenusios Ilyrijoje, Dunojaus baseine ir net vakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Dalis seniausių italikų genčių buvo atstumta į Alpių kalnų slėnius ir į šiaurės vakarų pakrantę, dalis išnaikinta arba asimiliavosi su atėjūnais. Istoriniais laikais jos gyveno tik Korsikos saloje ir šiaurvakarinėje Apeninų pusiasalio pakrantės dalyje – Ligūrijoje – ir buvo ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu labiausiai atsilikos senovės Italijos tautybės.

Apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojo ketvirčio pabaigą senieji Apeninų pusiasalio gyventojai buvo įvairių genčių ir tautybių.
Toliausia į šiaurės rytus gyveno Ilyrijos gyventojams gymininga venetų gentis. O ilyrams giminingos japigų ir mesapų tautybės užėmė pietrytinį Italijos kraštą.

Centrinėje pusiasalio dalyje, taip pat Sicilijos saloje gyveno daugybė italikų genčių ir labiausiai ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu išsivysčiusi to meto tautybė – etruskai.

Italikų gentys, turėjusios daug kalbos, visuomenės santvarkos ir kultūros bendrumo, skyrėsi į dvi grupes – umbrų – sabelų ir lotynų – sikulų.
Umbrų – sabelų grupės gentys gyveno centrinės Apeninų pusiasalio dalies kalnų srityse, į rytus nuo Tiberio upės ir toliau į pietus. Tai buvo umbrai, picenai, frentanai ir Apeninų aukštikalnių dalyje gyvenę samnitai, kurie iš visus ilgiau išlaikė patriarchalinius gimininius santykius. Tai pačiai grupei priklausė ir smulkios italikų gentys, nuslinkusios iki Italijos vakarinės pakrantės centrinės dalies: sabinai, marsai, ekvai, hernikai, volskai.

O didžiąją Tiberio žemupio kairiosios pakrantės slėnio dalį užėmė viena iš labiausiai išsivysčiusi italikų genčių – lotynai, kurių vardu buvo pavadinta ir jų apgyvendinta sritis – Lacijus.
Lotynai ir didelėje Kampanijos lygumoje apsigyvenę oskai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie jau turėjo nemaža nedidelių įtvirtintų gyvenviečių – miestų, kurie buvo jų genčių centrai. Gentims vadovavo karo vadai iki gyvos galvos, buvę kartu senių tarybos pirmininkais ir ėję žynių pareigas.

Labiausiai išsivysčiusi senovės Italijos tautybė buvo etruskai ( romėnai juos vadino “tuskais”, o graikai – “tirėnais”, o jie patys vadinosi “rasenais”). Etrus kai VIII – VI a. pr. Kr. gyveno nemažoje Apeninų pusiasalio dalyje. Jų miestų gyvenvietės buvo iš mėtytos nuo Pado deltos ir žemupio pietinio kranto iki Italijos vakarinės pakrantės, nuo vietos, kur Arno upė įteka į jūrą, iki Tiberio upės krantų. Be to, jie gyveno dalyje Korsikos salos rytinės pakrantės, Ilvos saloje ir užėmė dalį Kampanijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jos buvo greičiau religiniai, negu politiniai junginiai.

Etruskų miestų vietose ir jų kaimynystėje išliko irigacinių įrnginių ir miestų sienų liekanų, iškirstų uolose vadinamųjų “kamerinių” diduomenės kapų, kuriuose dažnai būdavo daug įvairių daiktų (akmeninių, bronzinių ir molinių statulų, bronzinių ir molinių indų, ginklų, darbo įrankių, vežimų, papuošalų). Etruskai pasiekė didelių statybos technikos laimėjimų. Jie statė didelius akmeninius pastaus ir pirmieji pradėjo mūryti akmeninius sklaiutus ir arkas. Pakrančių vietovėse etruskai gerai įvaldė laivų statybos techniką ir buvo prityrę jūrininkai, rungtyniavę su finikiečiais ir ypač su graikais.

I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje etruskai jau turėjo savo raštą. Jų alfabetas, šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, buvo sudarytas finikiečių alfabeto pagrindu.

Materialinės kultūros paminklų ir senovės istorikų veikalų tyrinėjimas padeda padaryti išvadą, jog etruskų visuomenė buvo klasinė, vergovinė.
Etruskų visuomenė labiausiai suklestėjo tarp VII ir VI a. pr. Kr. Apie tą laiką etruskai pajungė savo valdžion Kampaniją ir ten įkūrė Kapujos miestą. Tuo pačiu laikotarpiu jie užėmė svarbų centr, įsikūrusį Tiberio žemupyje, – Romos miestą ir dalį Lacijaus. Tačiau į VI a. pr. Kr. pabaigą etruskų miestų galybė labai susilpnėjo. Įsiveržusios keltų arba galų kariaunos užpuolė etruskų miestus, juos niokojo, o po savęs palikdavo tik griuvėsius. Keltų įsiveržimas, iš Pado lėnio, etruskus išstūmė į pietus, o lygūrus – į vakarus, už Apeninų.

VI a. pr. Kr. pabaigoje prieš etruskus kariavo ir graikai. Visi karai labai nusilpnino etruskų visuomenę, jų miestų sąjungų jėgos buvo pakirstos, ir ji pradėjo irti. Tai padarė galą Etruskų galybei, jie asimiliavo su gretimom tautybėm, perėmė jų kalbą, kultūrą, religiją, kol galiausiai etruskų, kaip atskiros kultūros, neliko nei pėdsako. Tačiau Italijos gyventojų kultūros raidoje etruskai ir toliau vaidino nemažą vaidmenį.

Apie IV a. pr. Kr. vidurį, kai etruskų miestų federacija nusmuko, o galai, įsitvirtinę Pado upės slėnyje, pradėjo grobikiškai puldinėti centrinės Apeninų pusiasalio dalies sritis, italikų gentys, kad galėtų juos atremti, susivenijo apie naują polinį ir karinį centrą – Romos miestą. Vėliau šis centras ėmė plėstis užkariaudamas ar užimdamas aplinkines žemes. III a. pr. Kr. pradžioje ji tapo viena iš kariniu atžvilgiu stipriausių vergovinių Viduržemio jūros valstybių.

Kada ir kaip atsirado Roma?

Archeologai mano, jog Romos pradžia – kelios apvalios medinės trobelės , apie 1600 m pr. Kr. pastatytos ant septynių kalvų centrinėje Italijoje, netoli Tiberio.

I a. pr. Kr. Romos poetas Vergilijus neigė, kad pradžia buvo tokia kukli. Jo poeme “Eneida” skelbė romėnus buvus garsaus Trojos karžygio Enėjo palikuonimis. Kita legenda, I a. pr.Kr. užrašyta istoriko Tito Livijaus, pasakoja, kad Romą 753 m pr. Kr. įkūręs piemuo karys Romulas. Romulą ir jo brolį dvynį Remą išmaitinusi vilkė – tokia rūsti, bet romantiška Romos pradžia.

Stengdamiesi rasti atsakymą į šį juos dominusį klausimą, Italijos graikai surinko įvairius padavimus, kurie, graikų istorikų apdoroti, buvo paimti pagrindu pasakojimų apie Romos miesto ir Romos vergovinės bendruomenės atsiradimą ir seniausius gyvavimo laikus.

II – I a. pr. Kr legendos ir padavimai apie seniausiąjį Romos istorijos laikotarpį, plačiai paplitę tarp pačių Romos gyventojų kultūringųjų sluoksnių, buvo perimti Romos autorių, ir tapo pagrindu jų kūryniams. Išsamiausiai juos atpasakojo žymus istorikas Titas Livijus (59 m pr. Kr. – 17 m pr. Kr.).

Šiandien mokslo pažiūros apie Romos atsiradimą ir seniausią jos istorijos laikotarpį pagrįstos ne tik analitiniu senovės legendų tyrinėjimu, bet pirmiausia archeologinių kasinėjimų, darytų Romos miesto teritorijoje XIX – XX a., medžiaga Miestas pamažu stiprėjo. Jo plėtimąsi ženklina ne didelės pergalės, o dažni pralaimėjimai. Bet po kiekvienos nesekmės romėnai dar ryžtingiau grįždavo į kovą ir dar atkakliau naikindavo savo priešus.

Per IV ir III a. pr. Kr. Jie užkariavo didžiają Italijos dalį ir susidūrė su graikais, įsikūrusiais Italijos pietuose. Garaikų karvedys Pyras, 279 m. pr. Kr. sumušęs romėnus, pasakė: “Dar viena tokia pergalė, ir aš būsių sunaikintas”.

264 m pr. Kr. romėnai pradėjo karą su Kartagina, Šiaurės Afrikos pakrantės miestu. Po 120 metų trukusio karo, nepaisant triuškinančių kartaginiečių karvedžio hanibalo pergalių, 146 m pr. Kr. Romėnai kartaginą sugriovė visiškai. Jie suarė miesto vietą ir apibėrė ją druska, kad ten niekada niekas nebeaugtų.

Nugalėjusi Kartaginą, Roma prisijungė dideles Ispanijos bei Šiaurės Afrikos teritorijas. Per II a. pr. Kr. Romėnai įveikia Graikiją ir Mažąją Aziją (dab. Turkija). Kai kurios valstybės tampa “sąjungininkėmis” – jų valdovai soste paliekami tol, kol moka Romai mokesčius. Užkariautos šalys suskirstomos į provincijas ir valdomos Romos vietininkų.

Dabartinių seniausiosios Romos tyrinėtojų nuomone, atskirų gyvenviečių atsiradimą ant kalvų kairiajame Tiberio upės krante reikia priskirti X a. pr. Kr.

VIII a. pr. Kr. per rajoną, kur vėliau buvo Romos miesto centrinės dalys, ėjo didelias kelias iš kalnų vietovių pietryčiuose link Tiberio upės. Šiuo “druskos keliu” keliauta į druskos vyriklas dešniajame Tiberio krante netoli pajūrio. Prie upės perkėlos, kur susitelkdavo pravažiuojantys pirkliai, pradėjo kurtis ir amatininkai. VII a. pr. Kr. pavienės artimiausių kalvų ir šalia perkėlos esančios gyventės susiliejo į vieną miesto bendruomenę. Naujojo miesto centru pasidarė tvirtovė ant aukštos Kapitolijaus kalvos Tiberio upės krante. Žemuma tarp Kapitolijaus ir Platino kalvų, anksčiau buvusi laidojimų vieta, paversta centrine naujojo miesto aikšte “forumu”.
Kadangi naujasis miestas kūrėsi ten, kur ribojosi įvairūs senovės italikų gyvenami rajonai, tai iš pradžiū jo gyventojus sudarė trys atskiri gentiniai junginiai. Pagal istorijos tradiciją šios senovės gentys buvo vadinamos ticijais, ramnais, lucerais. Dabartinių mokslininkų nuomone, šie vardai, priklausė sabinams, lotynams, etruskams ir patvirtino daugegiantę Romos sudėtį, senovės laikais.

114 m po Kr. galėjai keliauti nuo Škotijos iki Sacharos, nuo Ispanijos iki Sirijops ir neperžengti Romos imperijos sienų. Tuo metu tai buvo bene pati didžiausia iš kada nors buvusių valstybių. Praėjo beveik du tūkstančiai metų, o Europa dar tik mėgina kurti bendras valdymo formas, ima visuotinai vartoti vieną kalbą, rengia bendrą tarptautinės teisės sistemą – tai, ką jau buvo sukūrę romėnai.

Vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skaitmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiabučius namus, turėjo ligonines, viešasias pirtis, pašto, ugnegesių tarnybas, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą, išplėtojo valstybinių pareigybių tinklą, tarptautinę prekybą. Ligi mūsų dienų išliko jų kelių, akvedukų, pastatų. Nors jau daug šimtmečių lotynų kalba yra “mirusi”, daug kur ji tebedėstoma mokyklose.

Gentis – tribas – sudarė giminių susivienijimai – kurijos. Kiekvienoje kurijoje buvo po dešimt giminių, o triboje – dešimt kurijų. Piliečiai, įėję į giminių susiviejimus, iš pradžių ir buvo laikomi benruomenės nariais, sudarydami pagrindinę gyventojų dalį, žinančių, kas buvo jų tėvai. Tai buvo “patricijai”. Iš pradžių tik jie ir buvo pilnateisiai piliečiai.
Kiekviena giminė turėjo savo vard, kurį šalia nuosavo vardo ir atskirų asmenų arba šeimų grupių pravardės turėdavo kiekvienas giminių susivienijimo narys. Todėl net ir vėliau, istoriniais laikais, romėnai turėjo vardą, sudarytą iš trijų dalių, kaip Gajus Julijus Cezaris: Gajus iš Julijų giminės, Cezarių šeimos ir t. t. Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – senatą, vykdžiusį ir teismo funkcijas.

Senatas rinkdavo vadą iki gyvos galvos (rex- karalius). Karalius pirmininkaudavo senate, aukodavo dievams aukas visos benruomenės vardu ir vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.

Laikui bėgant, šalia senosios pilietybės patricijų, kurie valdė giminės žemes, dalijosi tarp savęs atsargines ariamąsias žemes – ager publicus (visuomeniniais laukais) ir sudarė miesto pašauktinių kariuomenę, Romoje atsirado ir kitas laisvųjų gyventojų sluoksnis – plebėjai (pleo (ital.) – pildau).

Plebėjai nepriklausė patricijų giminių susivienijimams. Seniausiais laikais jie neturėjo teisės valdyti miesto žemes ir negaudavo, kaip kad jauni patricijai, sklypo iš atsarginių visuomeninių laukų. Daugelis iš jų vertėsi amatais ir prekyba, kiti atsiduodavo atskirų patricijų arba patricijų giminių globai ir iš savo globėjų (patronų) gaudavo žemės sklypus. Šie priklausomi žmonės (klientai) turėdavo klausyti patrono, lydėti jį taikos ir karo metu, viešai jį garbinti. Už tai jie kiekvieną dieną gaudavo duonos ir smulkių pinigų.

Dabartinių senovės Romos istorijos tyrinėtojų nuomone, dalis plebėjų sluoksnio sudarė iš laisvų ateivių, o dalis – iš paleistų į laisvę vergų ir kai kurių kaimyninių miestelių gyventojų, kuriuos romėnai privertė persikelti į Romą.
Plebėjai neturėjo piliečių teisių bet, laikui bėgant, jie buvo pradėti įtraukti į Romos pašauktinių kariuomenę.
Žemiausias Romos gyventojų sluoksnis buvo vergai. Daugelis iš jų – paimti karo belaisviai, kiti – pirkti iš kaimyninių genčių arba iš atvykstančių vergų pirklių. Pagaliau svarbus vergų papildymo šaltinis buvo skolinė vergovė. Kai į vergus buvo parduodami šeimos nariai už skolas, o neretas atvejis būdavo kai patys skolininkai save parduodavo.

Susidūrimas su graikais, aukštesnės kultūros ir išsilavinimo žmonėmis, labai paveikė Romą. Turtingi romėnai pirko vergus graikus ir darė juos savo ūkvedžiais bei raštininkais, daug mokytojų ir gydytojų taip pat buvo graikai. Graikų kultūra padarė didelę įtaką romenų literatūrai, architektūrai ir religijai. Kai kurie Romos rašytojai būgštavo, kad romėnai, “lyg vėjo gūsio nešami gabių garikiškų protų”, prarandą senovinį vyriškumą ir drąsą.

Vergovė laikyta įprastu dalyku. Išsilavinęs vergas galėdavo pasiskolinti iš šeimininko pinigų, nusipirktiberniuką, išmokyti, o paskui pelningai parduoti jį šeimininkui. Vergų darbu rėmėsi romėnų ekonomika. Miesto pareigūnai turėjo valstybinių vergų, dirbdavusių statybininkais ir gatvių šlavėjais. Vergai buvo pagrindinė darbo jėga dirbtuvėse bei sidabro kasyklose; ten “jų kančios tokios baisios, kad jie trokšte trokšta mirties”. Kai vergai gladijatoriai tapdavo per seni kovoti, juos atiduodavo liūtams.

Nors kilmingieji amatus niekino kaip “žeminantį praščiokišką užsiėmimą”, Romoje buvo daug auksakalių, batsiuvių, juostininkų bei kitokių amatininkų. Nors ir visiškai skurdžiai, bet ir jie buvo Romos piliečiai, todėl rinkimuose turėjo balsavimo teisę. Laisvieji (žmonės, gimę laisvi) laikė save pranašesniais už atleistinius (vergus, paleistus į laisvę). Moterys, net ir kilmingos, nebuvo pilietės ir turėjo mažai teisių. Jos priklausė nuo tėvo arba vyro ir balsuoti negalėjo. Tam tikra prasme ir jų padėtis buvo ne ką geresnė nei vergų, kurie irgi priklausė nuo šeimininko ir neturėjo teisės balsuoti.

Labai daug plebėjų naudai padarė Servijaus Tulijaus reformos, jis leido plebėjams dalyvauti Tautos susirinkimuose. Palikdamas formaliai senąjį dalijimąį tribas, Servijus Tulijus tribas iš senovinės genčių sąjungos pavertė teritoriniu daliniu. Jis įsteigė keturias teritorines tribas, kurios buvo tik admininstracinės apygardos. Paskui tokių tribų skaičius pamažu didėdamas, I a. pr. Kr. išaugo iki 35. Šalia senovinio piliečių susirinkimo kurijomis Servijus Tulijus, oficialiai leidęs plebėjams eiti ir į Romos nereguliariąją kariuomenę, įsteigė karių susirinkimą – centurines komisijas. Kariai pagal turtinį cenzą buvo suskirstyti į penkais klases. Pirmąjai klasei buvo priskirti labiausiai pasiturintys piliečiai, kurių turtas buvo vertinamas 100 tūkst. vario asų. Jie turėjo pateikti pilnai apginkluotų 18 šimtinių raitelių ir 80 šimtinių pėstininkų. Antrąjai klasei priskirti mažiau pasiturintys (75 tūkst. asų) piliečiai, eidavę į armiją su lengvesne ginkluote; trečiąjai, ketvirtąjai ir penktąjai klasėms – turintys dar menkesnį turtą (50 tūkst., 25 tūkst., 12,5 tūkst. asų), tarnaudav/ kariuomenėje lengvai ginkluoti.

Sumanus jaunuolis iš turtingos šeimos tarnaudavo kariuomenėje beveik iki 30 metų, po to galėdavo būti renkamas kvestoriumi. Jei laimėdavo rinkimus, patekdavo į senatą ir gaudavo tvarkyti valstybės iždo reikalus. Vėliau jis galėdavo tapti edilu (pareigūnu, kuris rūpinasi policijos darbu, sveikatos apsauga ar viešosiomis žaidynėmis) arba liaudies tribūnu (išrinktu ginti plebėjų, t. y. prastuomenės, teisių). Baigdamas ketvirtą dešimtmetį, jis galėjo būti renkamas pretoriumi (teisėju ir karvedžiu), o po kelerių metų – vienu iš dviejų konsulų. Jis galėdavo tikėtis būti senato paskirtas provincijos valdytoju.
Visą tūkstantmetį, nuo V a. pr. Kr. iki V a. po Kr. romėnai nuolatos kariavo. Jų kariuomenė tapo galingiausia pasaulyje.

II a. pr. Kr. kariuomenę sudarė keturi legionai, kiekviename iš jų buvo papie penkis tūkstančius legionierių. Legionaui vadovavo konsulas arba pretorius, kuriam padėdavo legatas (skiriamas iš senatorių), bei šeši karių tribūnai – jaunuoliai iš kilmingų šeimų. Pagrindinis kariuomenės vienetas vadinosi centurija (šimtinė), nes ją sudarė šimtas karių. Jai vadovavo karys profesionalas centurionas.
Metų pradžioje abu konsulai ant Kapitolijaus kalvos sukviesdavo 17 – 46 metų amžiaus piliečius, turinčius žemės.čia karių tribūnai atrinkdavo stipriausius vyrus. Jie netarnaudavo visą laiką, bet prireikus būdavo pašaukiami į karo žygį.
Tais laikais, kai mūšis dažniausiai tebūdavo vienas veržlus antpuolis, po kurio viena arba kita pusė apsigrežusi puldavo bėgti, drausmė buvo didžiausias romėnų karių privalumas.
107 m pr. Kr. konsulas Gajus Matijus suprato, kad Romai raikia nuolatinės profesionalios kariuomenės. Jis pakeitė ėmimo į kariuomenę taisykles, leisdamas bežemiams tapti profesionaliais kariais. Iki I a. po Kr. tarnyba trukdavo 16 – 20 metų, o jai pasibaigus, veteranai gaudavo pinigų arba žemės.

Atliekamu nuo kovų bei pratybų laikų kariai turėdavo tiesti kelius, statyti tiltus ir akvedukus.

Centurinėse komisijose būdavo balsuojama pagal šimtines. Viena šimtinė turėjo vieną balsą. Apklausimas prasidėdavo nuo pirmosios klasės piliečių. Ši klasė turėjo 98 balsus (pagal šimtinių skaičių), tuo tarpu kai visos likusios – tik 95. Neturtingiausi piliečiai buvo sujungti į paskutinę centuriją. Tai buvo proles, t.y. “žmones, neturėję nieko, išskyrus vaikus” (proletarai). Į karinę tarnybą jie nebuvo imami.
Apibūdindamas socialinę Servijaus Tulijaus reformos prasmę, F. Engelsas rašė: “…Romoje, dar prieš vadinamuosios karališkosios valdžios panaikinimą, senoji, asmeniniais kraujo saitais pagrįsta visuomenės santvarka buvo sugriauta, o jos vietoje įkurta nauja, teritoriniu padalijimu ir turto nelygybe pagrįsta, tikra valstybinė santvarka. Čia viešoji valdžia koncentravosi turėjusių atlikti karo prievolę piliečių rankose ir buvo nukreipta ne tik prieš vergus, bet ir prieš vadinamuosius proletarus, neprileidžiamus prie karo tarnybos ir beturinčius ginklų”.

Servijaus Tulijaus reformos sukėlė Romos patriciato nepasitenkinimą. Juo pasinaudodamas, Tarkvijaus Superbas nuvertė ir nuūudė savo pirmtaką.

Tačiau Tarkvijus Superbas ilgai neišsilaikė valdžioje, nes jis savo žiaurumu ir prievartavimais labai papiktino Romos piliečius, gyventojai jį nuvertė nuo sosto ir išvijo iš Romos. Tarkvijus Superbas dar bandė susigrąžinti valdžią, pasinaudodamas Etrurijos karaliaus Porsenos parama, tačiau labai nesekmingai.
Nuo to laiko senato nutarimu karaliaus valdžia Romoje buvo panaikinta. Miestą ėmė valdyti patricijai. Šis renkamasis valdymas buvo paskelbtas “visuomeniniu reikalu” (res publica).
509 m pr. Kr. romėnai išvarė paskutinį savo karalių. Roma tapo respublika. Jos gyventojai buvo laisvi žmonės ir manė turį teisę ir pareigą valdyti. Kasmet jie ringdavo du konsulus, kurie ateinančiais metais tvarkydavo miesto reikalus, o kilus karui vadovaudavo kariuomenei. Kiti pareigūnai taip pat buvo renkami. Pasibaigus įgaliojimų laikui, jie tapdavo senato – Romos valstybės parlamento – nariais. Senatorių pareigos nebūdavo apmokomos, daugelis jų buvo iš diduomenės, nuo seno valdančios didelius žemės plotus bei turtus.

Romą valdė senatas. Jis patarinėjo konsulams, svarstė plitinius klausimus. Susirinkime piliečiai galėjo balsuoti už naujus įstatymus ar juos atmesti.

Taip buvo įkurta Romos aristokratų respublika, išgyvavusi iki I a. pr. Kr. pabaigos.

Romėnų religija išsirutuliojo iš senovinio kaimiško dvasių garbinimo. Romėnai buvo labai prietaringi. Jie tikėjo, jog yra nesėkmingų dienų, per kurias net neposėdžiaudavo senatas, būdavo netvarkomi jokie reikalai.

Užkariaudami romėnai labai daug kultūros perimdavo iš užkariautų tautų. Gana anksti romėnai pastebėjo, kad jų garbinamos dievybės tapačios graikų dievams. Pavyzdžiui, Jupiteris atitinka dievų valdovą Dzeusą, Marsas – karo dievą Arėją. Per šimtmečius jie perėmė užkariautų kraštų dievus. Be to, po mirties buvo sudievinti daugelis Romos imperatorių.

Romėnai stengdavosi neįžeisti dievų. Jie tardavosi su augurais (dievų valią nuspėjančiais iš paukščių elgesio) ir haruspikais ( palankius ar nepalankius ženklus įžvelgiančiais gyvulių viduriuose). Joks romėnas nesileisdavo kelionėn, nesituokdavo, nestodavo į mūšį, jei šventosios vištos lesdavo nenoriai. Romėnų kariai net aukodavo aukas priešų dievams, siekdami juos palenkti savo pusėn.
Norėdami įsiteikti dievams, romėnai statydavo šventyklas ir aukodavo aukas.

Tik maža dalis apsišvietusių romėnų tikėjo senaisiais dievais, garbinamais valstybinės religijos, kuriai iš esmės terūpėjo formaliai atlikti ritualus. Todėl ndažnai būdavo atvejų kai romėnai perimdavo dievus ir iš kitų tautybių

Visoje Romos valstybėje galiojo romėnų teisė, o dauguma žmonių kalbėjo lotynų kalba. Dėl to klestėjo prekyba. Prekės paprastai buvo vežamos jūra.

Daug į Romos miestą atvežamų prekių buvo provincijų duoklės bei mokesčiai. Iš Ispanijos romėnai įsiveždavo vyno, alyvų aliejaus, medaus, sūdytų žuvų, vaško, dervos, raudonų dažų, pagamintų iš sutrintų moliuskų, bei juodų vilnų ir gerų drobių. Iš Prancūzijos jie gaudavo vynų, iš Sirijos – stiklo dirbinių ir audinių, iš Graikijos – apavo, iš Arabijos – smilkalų, iš Afrikos bei Azijos – marmuro. Be to, romėnai atsigabendavo Baltijos gintaro, babiloniškų drabužių, Indijos brangakmenių. Tolimųjų Rytų šilko.

Pirkliai iramatininkai burdavosi į draugijos (lot. collegia), kurių nariai susitikdavo kartą per mėnesį papuotauti ir pagarbinti savo genijaus (dvasios globėjos).

Kiekviename romėniškame mieste buvo forumas – aikštė, kurioje susitikinėdavo žmonės. Garsiausias buvo Romos forumas (lot. Forum Romanum). Forumą supo pastatai: teismas, kurija – senato posėdžių vieta, krautuvės bei pinigų keityklos. Buvo čia ir šventyklų.

Forumas nuolat bruzdėjo ir ūžė. Čia buvo ir turgavietė. Forume stovėjo saulės laikrodis (atgabentas į Romą 263 m pr. Kr.), dalijantis šviesųjį paros metą į 12 lygių darbo “valandų”.
Romėnai metus skirstė į 12 mėnesių. Dienas skaičiavo, pasakydami, kiek jų liko iki vienos iš išskirtų mėnesio dienų:kalendų (taip buvo vadinama pirmoji mėnesio diena), nonų (penktoji, o “ilgųjų” mėnesių – kovo, gegužės, liepos ir spalio – septintoji), idų (tryliktoji, “ilgųjų” mėnesių – penkioliktoji diena). Šviesusis paros metas buvo dalijamas į 12 lygių tarpų; taigi vasarą “valanda” būdavo ilgesnė nei žiemą.

350 m po Kr. Romos aprašas rodo, kad joje būta tik 1782 privačių namų. Dauguma žmonių būstus nuomojosi daugiabučiuose namuose, vadinamuose insulomis (lot. insula – sala); tokių namų buvo 46602. Tipiška insula buvo ne daugiau kaip šešių aukštų namas su parduotuvėmis pirmąjame aukšte, iš visų pusių apsuptas gatvių. Turtingieji ir beturčiai Romoje gyveno greta.

Popiečio metą daugelis romėnų eidavo į viešąsias pirtis (lot. termae). Daugumoje termų buvo daugybė įvairios paskirties patalpų. Maudynių mėgėjas pradėdavo nuo tepidarijaus (šilto vandens baseino), iš ten pereidavo į kaldarijų (karštą baseiną), po to – į fridijų (šaltą baseiną). Termose dažnai būdavo ir lakonikas (itin karšta patalpa invalidms), gimnastikos salė, sodai, biblioteka , skaitykla bei užkandinė. Samdyti poetai skaitydavo eiles, tikėdamiesi būsią pakviesti vakarienės. Raumeningi jaunuoliai rodydavo jėgą kilnodami sunkumus.

Mažas bronzinis kvadrantas buvo įprastas įėjimo į pirtį mokestis. Keturi kvadrantai sudarė asą (kita bronzinė moneta), keturi asai – sestsrciją (maža sidabrinė moneta), o keturios sestercijos – sidabrinį denarijų, amatininko dienos uždarbį.

Pagrindinis dienos valgymas (lot. cena) paprastai būdavo valgoma vakare. Valgydavo viršutiniame namo kambaryje, vadinamame triklinijumi (pagal gultą, ant kurių gulėdavo puotaujantys, pavadinimą). Ne kiekvieni pietūs būdavo puota. Dažniausiai tai būdavo “kuklūs užkandžiai”: šviežios daržovės, dešra manų kruopose, kiauliena ir pupelės. Neturtingi žmonės diena iš dienos iš molinių dubenių valgydavo vandeniu plikytos duonos košę.
Bet turtingi romėnai, rodos, mėgdavo valgyti be saiko. Patiekalai būdavo prašmatnūs, įmantriai sutaisyti. Šaltiems užkandžiams paprastai patiekdavo žalių daržovių, kiaušinių ir žuvies. Karšti patiekalai galėjo būti įdarytos pelės snaudalės, kiaulių speneliai arba avelių gimdos, prikimštos dešros gabalėlių. Geras šeimininkas pasamdydavo dainininkų, šokėjų arba surenkdavo juokingą vaidinimą.

Literatūra:
1. “Senovės istorija” / “Mokslas” ,V., 1976;
2. Dž. Kleras “Romos pasaulis” / London, 1992;
3. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija / V., tomas 9, 1982;
4. Lietuvos enciklopedija / USA, tomas 25, 1961;
5. F. Macdonald “Pasaulio istorija vaikams” / “Rosma”, 1998;
6. Maškinas “ Senovės Romos istorija”/ V., 1955;
7. Dalia Dilytė “Amžinoji Roma” / “Lietus”, 1998;