Rimšės krašto lobiai: legendos ir tikrovė

Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tiktai gyventojams, bet ir jų turtui.

Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė. Patikėjus žemei savo turtą, o karams ir epidemijoms nusinešus paslėptų vertybių šeimininkus, gimdavo dar vienas lobis. Patirtis rodo, kad dauguma mūsų šalyje randamų lobių priskiriami sunkmečių periodui – karų su Švedija ir Šiaurės karo laikotarpiui.

Užkasti žemėje turtai, lobiai nuo senovės audrino žmonių vaizduotę, todėl beveik kiekvienoje vietovėje galima išgirsti pasakojimų apie tariamai paslėptus ir realiai rastus lobius.

Legendos

Renkant kraštotyrinę medžiagą, Rimšės ir Dūkšto apylinkėse užrašiau keliolika pasakojimų apie paslėptus lobius bei “degančius pinigus” (pastarieji pasakojimai labiau būdingi Dūkšto kraštui). Daugelis pasakojimų yra tiktai kažkada buvusių padavimų nuotrupos, konstatuojant tiktai patį faktą, jog tam tikroje vietoje yra užkasti ar kitokiu būdu paslėpti lobiai. Įdomesni pasakojimai susiję su dvasiomis, piktosiomis jėgomis, slepiančiomis ir saugančiomis paslėptus lobius. Deja tai jau beveik prarasta mūsų krašto tautosakinio palikimo dalis.

Paminėsiu keletą vietų, kuriose pasak senųjų vietos gyventojų yra glūdi iki šiol nerasti lobiai.

Vilkuočių kaimas. “Pro kaimą kadaise ėjęs kelias. Tolėliau nuo kaimo buvęs nutiestas sukastu stačiu pylimu, vadinamu “Kauprės”. Kai grįžinėjo iš Rusijos prancūzų kariuomenė, tai nuo to skardžio į Žilmo ežerą nugarmėjo vežimas su geležine dėže pilna aukso. Buvo tokių smalsuolių, kad bandė ieškot tų lobių, bet nieko nerado”.

Padysnis. Seni žmonės pasakodavę, kad kadaise pro Mirsko dvarą ėjęs “planavas” kelias. Prancūzai, eidami tuo keliu, dvaro prūde zatapijo bačkelę aukso ir bačkelę sidabro”…

Čeberakai. “Kai aš buvau dar jauna, tai girdėdavau kalbas, kad ant Čeberakų piliakalnio būta bažnyčios. Prisimenu, kai piemenavau dar matydavau laiptų žymes. Paskui dar kalbėdavę, neva yra užkasti pinigai, tik paimt niekas negali…”

Šaškės. “Kuncerų žemėj augo trys labai senos, šimtametės kriaušės. Seni žmonės pasakodavo, kad toj vietoj pakastas lobis. Tiktai paimt jį ne taip lengva – reikia kast atbulai nusisukus ir žiūrėt šonan – saugo velniai”.

Gritūnai. Šalia kelio yra kalnelis, sakydavo, kad tenai lobis pakastas…

Klikolnica (Vilkaragis). “Iki pirmo pasaulinio karo buvo kelias iš Vilkaragio į Ščitnikus. Pasakojama, kad kadaise, Napoleono kariuomenė, negalėdama užvažiuot į statų kalną, ant Varkakalnio pakasė armijos kasą- pinigų vežimą. Rodydavo vietą – ant kalno po akmeniu. Lenkų laikais žmonės dar kasinėdavo- pinigų ieškojo. Kai statė Ščitnikų ambulatoriją, tai ekskavatoriumi visa vertė, bet jokio lobio nerado”.

Magūnai. “Buvo toksai pasakymas. Napoleono laikais buvo užkastas auksas. Po daug metų į Magūnų kaimą pas Valinską ateina senelis ubagas, sako: “žinau auksą ažukastą, tu padėsi man atkast, nes aš vienas nepagaliu. Pasdalinsma: tau bačkelė- man bačkelė, užteks man senam…” Sutarė, kaip ant rytojaus eis, atkas. Iš ryto Valinskas eina kelt tą ubagą – jau eis aukso paimt. Kelia, kelia – nepakelia- jau šaltas, pernakt numiręs… Liko ir auksas nepaimtas.

Rimšė. Žinomas Tripuckų kaimo pasakorius Liudvikas Dubaka prieš tris dešimtis metų papasakojo tokį atsitikimą. Rusijon nuvykę Rimšės krašto lietuvaičiai sutiko senutėlį kareivį. Jis, sužinojęs iš kur jaunuoliai, paporino istoriją, jog kitados atsitraukiant nuo besivejančių prancūzų, rusų kariuomenė paslėpė prie Rimšės bažnyčios didelį lobį.

Vyrukai tikėjosi praturtėsią, bet po keleto metų sugrįžę surado jau perstatytą bažnyčią ir lobio vieta atsidūrusi po bažnyčia.

Belumbiškė. “Ramanovskis Juzefas (iš Berniūnų k.) pasakojo: gyvenant Belumbišky prisisapnavo, kad Vaitkievičiaus šniūre po akmeniu yra lobis. Pabudo, pagalvojo – nu baikos sapnuojas. Kitą kartą atsigula – vėl sapnuojas, kad tam šniūre pinigai pakasti. Nueina dėl įdomumo pažiūrėt – kaip tiktai ta vieta ir akmuo yra. Nu anas vis tiek – kaip kasiot žmogaus žemėj? Tai anas ir nekasiojo”…

Pastarasis pasakojimas aiškiai liudija, jog žmonės jau gerokai anksčiau skeptiškai žvelgė į pasakojimus apie lobius. Rasti lobį yra tokia maža tikimybė, jog tikrai neverta užsiimti jų ieškojimu. Tačiau vis dėlto dar šen bei ten pasitaiko surasti pavienes praėjusių šimtmečių monetas, o itin retai – ir lobius.

…ir tikrovė

1890m. Sankt Peterburgo laikraštis “Novosti” rašė, kad Rimšės apylinkėse rastas juvelyrinių dirbinių, auksinių ir sidabrinių monetų lobis, svėręs apie 25 svarus (maždaug 11 kg.). Jo likimas nežinomas.

Iš to laikotarpio yra įdomus pasakojimas, neabejotinai susijęs su XIX a. antroje pusėje Rimšės krašte rastu lobiu.

Magūnų kaime gyvenantis A. Sabaliauskas pasakojo, jog po baudžiavos panaikinimo Gūrių dvarininkui (tuo metu iki 1883m. valdė Engelhartai ir jų palikuonys) paskelbus dvaro pardavimą, didžiąją jo dalį ir centrą nupirko “prastas mužikėlis” Milošius, radęs vertingą lobį. Buvusiam dvaro ekonomui Višnievskiui papirkus apskrities pristavą, Milošius ilgą laiką negalėjęs įsikurti nupirktame dvare. Galiausiai supratęs, jog aplinkui visi papirkti, jis nuvykęs pas imperijos ministrą, davęs 1000 rb. vertės dovaną. Tiktai tada jo teisės į dvarą buvę atstatytos, o nenaudėliui Višnievskiui nelikę nieko kito kaip tiktai pulti naujajam ponui po kojomis.

Sprendžiant pagal pasakojimo detales aiškėja, jog lobio būta tikrai didelio ir vertingo. Taigi labai atsargiai būtų galima jį tapatinti su minėtuoju laikraštyje aprašytu lobiu.

1989m. Visagino gyventojui į kolektyvinį sodą atvežė priekabą durpingos žemės. Po kurio laiko savininkas Kuzmičius pastebėjo žemėje senovinio puodo šukės ir blizgančias sidabro monetas. Tai pasirodė besą XVII a. Karališkosios Prūsijos, Lenkijos, Rygos miesto pusantrokai. Perkasęs visą žemę, K. surinko per 130 sidabrinių monetų, tarp kurių pasitaikė ir keletas didesnio nominalo – taleriai ir jų dalys. Pagal vėlyviausią lobio monetą nustatytas ir apytikslis lobio paslėpimo laikas -1654m.

Laimingas radėjas susipažino su kolekcininku iš Visagino. Pastarasis bandė lobį nupirkti, tačiau nesutarta dėl kainos. Tuomet K. dukra išvežė lobį į tuometinį Leningradą, bet ir ten nepavykus gauti krūvos pinigų, lobis grįžo Lietuvon. Šį kartą su vietiniu kolekcionieriumi sulygta už prieinamesnę kainą. Už lobį per du kartus sumokėjus per 400 rb. monetas įsigijo Visagino gyventojas. Deja, nepatikrintais duomenimis nuo lobio suradimo dienos jau buvo pradingę 1-2 stambaus nominalo monetos, tačiau vertingiausias 1647m. Braunšveigo – Volfenbiutelio valdovo Augusto portretinis taleris bei Cviolio ir Nyderlandų taleriai ir prūsiškas ortas pateko į patikimas numizmato rankas.

Lobiai – reikšminga mūsų kultūrinio paveldo dalis, padedanti datuoti istorijos įvykius, nušviečianti krašto ekonominę raidą. Tačiau tektų dar kartą priminti, jog lobio ieškoti tikrai neverta – žemė savo paslaptis išduoda itin retai, tiktai laimingiesiems. Romantikams “lobių ieškotojams”, bandantiems laimę kasinėjant laidojimo paminklus norėčiau pridurti: lobių tikrai nerasite, o tiktai sudrumsite palaikų rimtį, suniokosite kultūros paveldo objektą. Už tai numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė.

Tačiau radus nors vieną menkiausią monetėlę, nereikėtų jos numesti šalin, bet gerai įsidėmėti ir pažymėti radimo vietą – galbūt tai paskleisto lobio dalelė. O visiems, dar neturintiems savojo hobi pasiūlyčiau palinkti į numizmatiką. Tai pakankamai brangus, bet labai turiningas laisvalaikis, neakivaizdinis universitetas.

Parengta pagal: Antano Sabaliausko iš Magūnų, Kazimiros Brunovos, Stanislavos Karlienės iš Čeberakų, Danutės Pakalkaitės iš Vilkuočių, Boleslovo Grykinio iš Padysnio, Alberto Gedziun iš Klikolnicos ir numizmato Jono Puodžiaus iš Visagino prisiminimus.