Renesansas …o dieviškoji gimine žmogaus pavidalu…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Joruna stovėjo savo geltono namo kieme, kai apie pusę antros prie sodo vartelių uždususi atbėgo Sofija.
– Tavęs nebuvo daugiau kaip dešimt valandų!- sušuko Joruna. Sofija papurtė galvą.
– Manęs nebuvo daugiau kaip tūkstantį metų.
– Bet kur tu buvai?
– Turėjau pasimatymą su viduramžių vienuoliu. Nenuobodus vaikinas!
– Visai išprotėjai. Tavo mama skambino prieš pusvalandį.
– Ką tu jai pasakei?
– Pasakiau, kad išėjai į kioską.
– Ką ji atsakė?
– Kad grįžusi paskambintum. Blogiau buvo su mano mama ir tėčiu. Apie dešimtą jie atnešė kakavos su bandelėmis. O viena lova buvo tuščia.
– Ką tu pasakei?
– Buvo baisiai nesmagu. Aš pasaldau, kad tu išėjai namo, nes mes susipykom.
– Tuomet turim paskubėt vėl susitaikyti. Ir tavo tėvai keletą dienų neturi kalbėtis su mano mama. Kaip manai, mums tai pavyks?
Joruna patraukė pečiais. Kitą akimirką sode pasirodė Jorunos tėtis su karučiu. Jis buvo užsitempęs kombinezoną. Rodės, tebekariavo su pernykščiais lapais.
– Na ką, vėl draugės?- pasakė jis.- Prie rūsio lango tikrai nebeliko nė vieno lapelio.
– Puiku,- atsiliepė Sofija.- Dabar galėsim kakavą gerti ten, o ne ant lovos krašto.
Tėvas dirbtinai nusijuokė, o Joruna krūptelėjo. Sofijos šeimoje visada buvo vartojama kiek šiurkštesnė kalba nei finansinių reikalų patarėjo Ingebrigtseno ir jo žmonos namuose.
– Atleisk, Joruna. Bet man atrodė, kad ir aš turiu prisidėti prie maskavimo.
– Ką nors papasakosi?
– Jei palydėsi mane namo. Tai vis tiek ne finansininkų ar įmetėjusių lėlių Barbių ausims.
– Kokia tu bjauri. Negi geriau sugriuvusi santuoka, kuri vieną sutuoktinį išveja į jūrą?
– Žinoma, kad ne. Bet aš šiąnakt beveik nemiegojau. Be to, man pasidarė įdomu, ar Hildė mato, ką mes darome.
Mergaitės pasuko Klėverveieno link.
– Manai, kad ji aiškiaregė?
– Gal taip, o gal ir ne.
Buvo akivaizdu, kad Jorunos nežavi visos tos paslaptys.
– Bet tai nepaaiškina, kodėl jos tėvas siuntinėja beprotiškus atvirukus į apleistą trobelę miške.
– Sutinku, kad tai – silpna vieta.
– Ar nepasakysi, kur buvai?
Tuomet Sofija prabilo. Papasakojo ir apie paslaptingąjį filosofijos kursą. Prieš tai gavusi iškilmingą pasižadėjimą, kad viskas liks tik tarp jųdviejų. Jos ilgai ėjo, netardamos ne žodžio.
– Man tai nepatinka,- pasakė Joruna, kai jos buvo nebetoli Klėverveieno 3. Ji sustojo prie Sofijos vartų ir parodė toliau nebeisianti.
– Niekas ir neprašo, kad tau patiktų. Bet filosofija nėra kokia nors lengva pramoga. Čia kalbama apie tai, kas mes esam ir iš kur atėjom. Kaip manai, ar mes pakankamai apie tai išmokstam mokykloje?
– Į tokius klausimus vis tiek niekas nežino atsakymo.
– Mes netgi nesimokome klausinėti.
Sofijai įėjus į virtuvę, šeštadieninė košė jau stovėjo ant stalo. Apie tai, kad ji nepaskambino iš Jorunos, užsiminta nebuvo.
Pavalgiusi Sofija pasakė, kad norėtų atsigulti pogulio. Ji prisipažino, kad pas Joruna beveik nemiegojo. Po viešnagės su nakvyne tai nebuvo labai keista.
Eidama gulti Sofija atsistojo priešais didįjį veidrodį žalvariniais rėmais, kurį buvo pasikabinusi ant sienos. Iš pradžių ji tematė savo blyškų ir pavargusį veidą. Bet paskui už jos veido staiga išniro vos įžiūrimi dar vieno veido kontūrai.
Sofija porą kartų kvėptelėjo. Tik nereikia kažin ko įsivaizduoti.
Ji aiškiai mate savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai “lygūs plaukai”. Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas.
Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo.
Sofija atsisėdo ant lovos. Neabejojo, kad veidrodyje matė Hildės veidą. Kartą prabėgomis Sofija matė jos nuotrauką ant mokyklinio pažymėjimo Majoro trobelėje. Tai turėjo būti ta pati mergaitė, kuri pasirodė veidrodyje.
Ar ne keista, kad tokie mistiški dalykai jai visada nutinka tada, kai iš nuovargio vos pastovi ant kojų? Taigi vėliau kiekvienąkart turi save klausti, ar tai nebuvo vien vaizduotės padarinys.
Sofija sudėjo drabužius ant kėdes ir palindo po antklode. Užmigo bematant. Miegodama susapnavo nepaprastai jaudinantį ir ryškų sapną.
Sapnavo, kad stovi dideliame sode, kuris ėjo iki raudonos valčių pašiūrės. Ant lieptelio netoli pašiūrės sėdėjo šviesiaplaukė mergaitė ir žvelgė į jūrą. Sofija priėjo prie jos ir atsisėdo salia. Bet atrodė, kad nepažįstamoji jos nepastebėjo. “Mano vardas Sofija”,- prisistatė ji. Bet nepažįstamoji nei matė, nei girdėjo. “Matyt, tu ir kurčia, ir akla”,- pasakė Sofija. Staiga išgirdo balsą, kuris pašaukė: “Hildele!” Tada mergaitė pašoko nuo lieptelio ir pasileido tekina namo. Vadinas, ji nei kurčia, nei akla. Nuo namo į jos pusę bėgo pusamžis vyras. Jis buvo su uniforma ir mėlyna berete. Mergaite puolė jam ant kaklo, o vyras porą kartų pasuko ją ratu. Tuomet Sofija ant liepto krašto, kur sėdėta mergaitės, pastebėjo grandinėlę su auksiniu kryželiu. Ji pakėlė grandinėlę ir pasidėjo ant delno. Tuomet atsibudo.
Sofija pažvelgė į laikrodį. Miegota dvi valandas. Atsisėdusi lovoje permąstė keistąjį sapną. Jis buvo toks ryškus, kad rodės, tarsi tai būtų buvęs tikras išgyvenimas. Sofija buvo įsitikinusi, kad namas ir lieptas, matyti sapne, tikrai kažkur yra. Ar tai neprimena paveikslo, kabojusio Majoro trobelėje? Šiaip ar taip, nebuvo abejonės, kad mergaitė, matyta sapne, yra Hildė Meler Knag, o vyriškis – jos tėtis, parvykęs namo iš Libano. Sapne jis šiek tiek buvo panašus į Albertą Knoksą…
Kai Sofija atsikėlė ir ėmė kloti lovą, po pagalve rado auksinę grandinėlę su kryželiu. Kitoje kryželio pusėje buvo išgraviruotos trys raidės: “HMK”.
Žinoma, Sofija ne pirmą kartą susapnuoja, kad randa kokį brangų daiktą. Bet dar niekada jai nebuvo pavykę brangenybės išpiešti iš sapno.
– Velniai griebtų!- pasakė balsu pati sau.
Ji buvo taip įpykusi, kad atidarė spintos duris ir įmetė gražųjį papuošalą į spintą prie šilkinio šalikėlio, baltos kojinės ir atvirukų iš Libano.
Sekmadienio rytą Sofija buvo pažadinta prašmatniems pusryčiams su šiltomis bandelėmis ir apelsinų sultimis, kiaušiniais ir itališkomis salotomis. Sekmadieniais mama labai retai atsikeldavo anksčiau už Sofiją. Bet tada jai būdavo garbės reikalas, prieš einant žadinti Sofijos, pataisyti gerus sekmadieninius pusryčius.
Pusryčiaujant mama pasakė:
– Sode kažkoks nepažįstamas šuo. Jis visą rytą slampinėjo aplink senąją gyvatvorę. Gal tu žinai, ką jis čia veikia?
– A, taip!- sušuko Sofija, bet tuoj pat prikando liežuvį.
– Ar jis buvo čia anksčiau?
Sofija jau buvo pakilusi nuo stalo ir priėjusi prie svetainės lango, kuris išeina į didįjį sodą. Buvo taip, kaip ji ir manė. Prie slaptosios angos į Landynę gulėjo Hermis.
Ką ji gali pasakyti? Dar nespėjus sugalvoti atsakymo, mama atsistojo šalia.
– Sakei, kad buvo atbėgės anksčiau?
– Tikriausiai čia užkasė kaulą. O dabar atėjo pasiimti lobio. Ir šunys turi atmintį…
– Galbūt, Sofija. Tu už mane geriau išmanai gyvulių psichologiją. Sofija karštligiškai galvojo.
– Aš jį parvesiu namo,- pasakė ji.
– Ar žinai, kur jis gyvena? Ji patraukė pečiais.
– Tikriausiai turi antkaklį su adresu.
Netrukus Sofija išbėgo į sodą. Pastebėjęs ją Hermis puolė artyn, linksmai vizgindamas uodegą ir šokinėdamas.
– Hermis, geras šunelis,- pasakė Sofija.
Ji žinojo, kad mama stovi prie lango. Kad tik jis neitų per gyvatvorę! Bet šuo pasuko žvyruotu taku ir per kiemą nubėgo sodo vartelių link.
Išėjęs į gatvę, Hermis lapnojo pora metrų pirma Sofijos. Jie ilgai keliavo kvartalo gatvėmis. Sofija ir Hermis buvo ne vieninteliai, išėję pasivaikščioti. Vaikštinėjo ištisos šeimos. Sofija pajuto pavydo dilgtelėjimą.
Tarpais Hermis nukrypdavo nuo kelio ir imdavo uostinėti kitą šunį arba ką nors pagriovyje, bet vos tik Sofija pašaukdavo “į vietą”, vėl atsirasdavo šalia.
Netrukus jie praėjo seną kolektyvinių sodų kvartalą, didelį stadioną ir žaidimų aikštelę. Pasiekę judresnį rajoną, keliavo plačia akmenimis grįsta gatve su troleibusų laidais.
Miesto centre Hermis patraukė per Turgaus aikštę ir pasuko į Kirkeveieną. Jie pateko į senamiestį su didžiuliais daugiabučiais namais, statytais amžių sandūroje. Buvo beveik pusė antros.
Dabar jie buvo kitame miesto gale. Sofija nedažnai čia lankydavosi. Kartą, kai dar buvo maža, kažkurioje iš šių gatvių svečiavosi pas vieną seną tetą.
Netrukus jie priėjo nedidelę aikštę tarp senų daugiabučių namų. Ji vadinosi Naujoji aikštė, nors čia viskas buvo sena. Pats miestas irgi labai senas, įkurtas kažkada viduramžiais.
Hermis priėjo prie keturioliktuoju numeriu pažymėto namo durų, sustojo ir palaukė, kol Sofija atidarys. Ji jautė kirbėjimą pilve.
Laiptinėje keliom eilėm kabojo žalios pašto dėžutės. Sofija pastebėjo atviruką, užkištą už vienos dėžutės viršutinėje eilėje. Ant atviruko paštininkas buvo atspaudęs pranešimą, jog adresatas nežinomas. Adresate buvo “Hildė Meler Knag, Naujoji aikštė 14…” Atvirukas buvo antspauduotas birželio 15-ąją. Iki to laiko dar dvi savaitės, bet paštininkas, matyt, to nepastebėjo.
Sofija nuėmė atviruką ir perskaitė:
Miela Hilde! Šiuo metu Sofija įžengia į filosofijos mokytojo namus. Jai greitai sukaks penkiolika metų, o tau penkiolika suėjo vakar. Ar šiandien, Hildele? Jei šiandien, tai į dienos pabaigą. Bet mūsų laikrodžiai ne visada eina vienodai. Viena karta pasensta, kol kita užauga. O istorija eina kaip ėjusi. Ar kada nors pagalvojai, kad Europos istoriją galima palyginti su žmogaus gyvenimu? Taigi antika būtų Europos vaikystė. Tada ateina ilgieji viduramžiai. Tai – Europos mokykliniai metai. Bet po to prasideda Renesansas. Baigiasi ilgieji mokykliniai metai, jaunutė Europa dega nekantrumu pulti į gyvenimo sūkurį. Galima sakyti, kad Renesansas – tai Europos penkioliktasis gimtadienis. Pats birželio vidurys, mano vaike. “Čia būti dieviška! Koks vis dėlto puikus gyvenimas!”
P.S. Gaila, kad pametei savo auksinį kryželį. Pats laikas išmokt geriau saugoti savo daiktus! Linkėjimai nuo Tėčio, kuris jau čia pat.
Hermis jau lipo laiptais. Sofija paėmė atviruką ir nusekė iš paskos. Turėjo bėgti tekina, kad suspėtų. Šuo energingai vizgino uodegą. Jie pasiekė antrą, trečią, ketvirtą ir penktą aukštą. Toliau buvo tik siauri laipteliai. Negi reiks lipt ant stogo? Bet Hermis bėgo toliau. Sustojo prie siaurų durų ir ėmė jas draskyt nagais.
Netrukus Sofija išgirdo, kad iš anos pusės artinasi žingsniai. Durys atsivėrė, prieš ją stovėjo Albertas Knoksas. Jis buvo pakeitęs aprangą, bet ir šįkart dėvėjo maskaradiniais rūbais. Mūvėjo baltomis kojinėmis iki kelių, pūstomis raudonomis kelnėmis ir vilkėjo geltoną švarką aukštais pečiais. Sofijai jis priminė kortų džokerį. Jei ji neklydo, tai buvo tipiškas Renesanso laikų apdaras.
– Klounas!- sušuko Sofija ir pastūmusi jį įėjo.
Ir vėl ant vargšo filosofijos mokytojo ji išliejo savo baimę, sumišusią su drova. Be to, Sofijai protą sujaukė atvirukas, rastas apačioje, laiptinėje.
– Ramiau, mano vaike,- tarė Albertas uždarydamas duris.
– O štai čia – paštas,- pasakė Sofija ir įteikė jam atviruką, tarsi suversdama jam už tai kaltę.
Albertas stovėdamas perskaitė ir papurtė galvą.
– Jis elgiasi vis įžūliau. Sakau, nori mus paversti gimtadienine pramoga savo dukteriai.
Tada suplėšė atviruką į skutelius ir numetė į pintinę popieriams.
– Atviruke parašyta, kad Hildė pametė auksinį kryželį,- pasakė Sofija.
– Skaičiau.
– Bet tokį kryželį aš radau namie, savo lovoj. Gal žinai, kaip jis ten galėjo patekti? Albertas pažvelgė jai į akis ir oriai tarė:
– Galbūt tau pasirodys neįtikima. Bet čia tėra pigus triukas, kuris jam nekainuoja jokių pastangų. Geriau grįžtam prie didžiojo triušio, kuris traukiamas iš juodosios Visatos skrybėlės.
Jiedu nuėjo į kambarį, kuris buvo keisčiausias iš visų Sofijai matytų.
Albertas gyveno dideliame mansardos bute nuožulniomis lubomis. Stoge išpjautas langas, pro kurį tiesiai iš dangaus krito ryški šviesa. Bet kambaryje taip pat buvo langas į miesto pusę. Pro jį Sofija galėjo apžvelgti visus senųjų namų stogus.
Tačiau labiausiai Sofiją nustebino tai, ką pamatė kambaryje. Jis buvo užgrioztas įvairiausių epochų baldais ir reikmenimis. Sofa galėjo būti ketvirto dešimtmečio, senas sekreteras – amžių sandūros, o viena kėdė tikriausiai kelių šimtmečių senumo. Tačiau baldai – dar ne viskas. Ant lentynų ir spintų sumišai stovėjo seni dekoratyviniai daiktai ir įvairūs buities reikmenys. Seni laikrodžiai ir ąsočiai, piestos ir retortos, peiliai ir lėlės, plunksnakočiai ir knygų atramėlės, oktantai ir sekstantai, kompasai ir barometrai. Viena siena buvo užstatyta knygų lentynomis, bet tai nebuvo knygos, kurias gali nusipirkti knygyne. Ir knygų kolekcija tarsi atspindėjo daugelio šimtmečių knygų leidybos istoriją. Ant sienų kabojo piešiniai ir paveikslai. Kai kurie, matyt, sukurti per pastaruosius trisdešimt metų, bet nemažai buvo ir labai senų. Be to, sienos buvo nukabinėtos daugybe senų žemėlapių. Viename jų Sognefiordas buvo perkeltas į Triondelagą ir Trondheimo fiordą toli į Šiaurę.
Sofija valandėlę stovėjo be žado. Sukinėjosi ir kraipė galvą, kol apžiūrėjo visą kambarį.
– Kaip matau, renki visokį šlamštą,- galiausiai pasakė ji.
– Na, na. Pagalvok, kiek šimtmečių istorijos išsaugota šiame kambaryje. Aš to nevadinčiau šlamštu.
– Vertiesi senienų prekyba ar panašiai? Alberto veidas įgavo bemaž sielvartingą išraišką.
– Ne visi gali leistis nuplaunami istorijos srauto, Sofija. Kažkas turi sustoti ir pakelti tai, kas lieka gulėti ant upės kranto.
– Keistai pasakyta.
– Bet teisingai, vaikeli. Mes gyvenam ne vien savo laike. Kartu nešamės ir istoriją. Atmink, kad visi daiktai, kuriuos matai šiame kambaryje, kadaise buvo naujut naujutėliai. Štai ši XVI amžiaus medinė lėlytė galėjo būt pagaminta mergaitės penktajam gimtadieniui. Galbūt ją padarė mergaitės senelis… Po to ji tapo paaugle. Vėliau suaugo ir ištekėjo. Galbūt jai pačiai gimė dukra, kuri paveldėjo lėle. Vėliau ji paseno ir vieną, dieną mirė. Tikriausiai nugyveno ilgą gyvenimą, bet jos nebeliko. Ir ji niekada nebegrįš. Iš esmės tai tebuvo trumpas pasisvečiavimas. Bet jos lėlė stovi šiai ten, lentynoje.
– Kai tu papasakoji, viskas atrodo labai graudu ir iškilminga.
– Bet gyvenimas taip pat graudus ir iškilmingas. Mes patenkam į nuostabų pasaulį, čia susitinkam, susipažįstam – ir valandėlę einam drauge. Po to išnykstam vieni kitiems iš akių ir dingstam taip pat ūmiai ir nepaaiškinamai kaip atėję.
– Ar galiu paklausti?
– Mes nebežaidžiam slėpynių.
– Kodėl apsigyvenai Majoro trobelėje?
– Kad nebūtume labai toli vienas nuo kito, bendraudami vien laiškais. Žinojau, kad senoji trobelė negyvenama.
– Ėmei ir įsikėlei?
– Ėmiau ir įsikėliau.
– Tuomet gal paaiškintum, kaip Hildės tėvas sužinojo, kad ten gyveni.
– Jei neklystu, jis žino beveik viską.
– Vis tiek nesuprantu, kaip galima prikalbinti laiškanešį pristatyti paštą į miško giluma?
Albertas vylingai nusišypsojo.
– Net ir tokie dalykai Hildės tėvui tėra vieni niekai. Pigus triukas, niekingas pakvailiojimas. Galbūt mes sekami taip akylai kaip niekur pasaulyje.
Sofiją apėmė pyktis.
– Jei kada nors jį sutiksiu, iškabinsiu akis.
Albertas nuėjo prie sofos ir atsisėdo. Sofija nusekė iš paskos ir klestelėjo į gilų krėslą.
– Tik filosofija mus gali priartinti prie Hildės tėvo,- pasakė jis.- Šiandien aš tau papasakosiu apie Renesansą.
– Pradėk.
– Praėjus vos keleriems metams po Tomo Akviniečio mirties, vieningoji krikščionių kultūra ėmė skilti. Filosofija ir mokslas vis labiau ėmė tolti nuo Bažnyčios teologijos, dėl to pasidarė laisvesnis ir religijos bei proto santykis. Vis daugiau mąstytojų pabrėždavo, kad negalima priartėti prie Dievo protu, nes vis tiek Dievas liekąs nesuvokiamas. Svarbiausia žmogui – ne suprasti krikščioniškąją paslaptį, bet paklusti Dievo valiai.
– Suprantu.
– Atsiradus laisvesniam religijos ir mokslo santykiui, buvo atvertas kelias naujam moksliniam metodui ir naujai religinei savimonei. Taip buvo sudarytos prielaidos dviems svarbiems XV-XVI amžių perversmams – Renesansui ir reformacijai.
– Gal imam po perversmą iš eilės?
– Renesansu vadinamas platus kultūros suklestėjimas, prasidėjęs XIV amžiaus pabaigoje. Jis kilo Šiaurės Italijoje, bet XV-XVI amžiuose sparčiai plito į šiaurę.
– Ar nesakei, kad Renesansas reiškia “atgimimas”?
– Taip, o atgimti turėjo antikos menas ir kultūra. Taip pat priimta kalbėti apie “Renesanso humanizmą”, nes po ilgų viduramžių, kai visi gyvenimo reiškiniai buvo matomi dieviškoje šviesoje, visa ko pagrindu vėl imta laikyti žmogų. Paskelbtas šūkis “atgal prie ištakų”, turint galvoje antikos humanizmą. Kasinėjimai, ieškant senų skulptūrų ir antikinių rankraščių, tapo kone masine sporto šaka. Taip pat į madą įėjo graikų kalbos mokymasis. Tai atvėrė galimybes naujoms graikų kultūros studijoms. Graikų humanizmo studijos turėjo ir pedagoginį tikslą. Humanitarinių dalykų mokymasis suteikdavo “klasikinį išsilavinimą” ir padėdavo išsiugdyti “žmogiškąsias savybes”. Buvo sakoma, kad žmonės ne gimdomi, bet ugdomi.
– Mes turim būt išauklėjami žmonėmis?
– Taip, tai ir norėta pasakyti. Tačiau prieš išsamiau nagrinėdami Renesanso humanizmo idėjas, turim šį tą pasakyti apie politines ir kultūrines Renesanso priežastis.
Albertas pakilo nuo kėdės ir pradėjo vaikštinėti po kambarį. Netrukus sustojo ir mostelėjo į labai seną instrumentą, stovintį ant lentynos.
– Kas tai yra?- paklausė jis.
– Atrodo kaip senas kompasas.
– Teisingai.
Tuomet jis parodė į seną šautuvą, kuris kabojo ant sienos virš sofos.
– O čia?
– Senovinis šautuvas.
– Na, gerai – o čia?
Iš knygų lentynos Albertas ištraukė didelę knygą.
– Sena knyga. Tiksliau – inkunabulas.
– Inkunabulas?
– Iš tiesų žodis reiškia “kūdikystė”. Taip vadinamos knygos, išleistos knygų spaudos kūdikystėje. Tai yra iki 1500 metų.
– Ar ji išties tokia sena?
– Taip, tokia sena. Ir kaip tik šie trys išradimai: kompasas, parakas ir knygų spausdinimas – buvo svarbios naujųjų laikų, kuriuos vadiname Renesansu, priežastys.
– Turi paaiškinti išsamiau.
– Kompasas palengvino laivybą. Kitaip tariant, tai buvo svarbi didžiųjų geografinių ekspedicijų sąlyga. Taip pat ir parakas. Naujieji ginklai padėjo europiečiams įgyti karinį pranašumą Amerikoje ir Azijoje. Bet ir Europoje parakas turėjo didžiulę reikšmę. Spauda buvo svarbi platinant naująsias Renesanso humanistų mintis. Išradus spaudą, Bažnyčia prarado žinių skleidimo monopolį. Vėliau kaip konvejeriu ėmė rastis nauji instrumentai ir reikmenys. Pavyzdžiui, svarbus prietaisas buvo teleskopas. Astronomijai buvo sukurtos visiškai kitos sąlygos.
– O galiausiai atsirado raketos ir erdvėlaiviai, skrendantys į Mėnulį?
– Šiek tiek paskubėjai. Tačiau Renesanso epochoje prasidėjo procesas, kuris galiausiai žmones nuvedė į Menulį. Bet taip pat – į Hirosimą ir Černobilį. Iš pradžių įvyko kai kurių pokyčių kultūros ir ekonomikos srityje. Svarbus žingsnis – perėjimas nuo natūrinio ūkio prie prekinės gamybos. Viduramžių pabaigoje ėmė kurtis miestai su klestinčiais amatais, prekyba ir bankininkyste. Iškilo buržuazija, užsitikrinusi šiokią tokią nepriklausomybę nuo gamtinių gyvenimo sąlygų. Viską, ko reikėjo, galima buvo įsigyti už pinigus. Tokia raida skatino žmogaus darbštumą, vaizduotę ir kūrybines galias. Individui iškilo visiškai nauji reikalavimai.
– Tai šiek tiek primena pirmųjų graikų miestų kūrimąsi prieš du tūkstantmečius.
– Gali būti. Aš pasakojau, kaip graikų filosofija atsikratė mitinio pasaulėvaizdžio, kuris buvo būdingas žemdirbių kultūrai. Lygiai taip pat Renesanso laikų piliečiai pradėjo išsilaisvinti iš feodalų ir bažnytinės valdžios. Tuo pat metu dėl glaudesnio ryšio su Ispanijos arabais ir bizantiškaisiais Rytais iš naujo buvo atrasta graikų kultūra.
– Trys antikos upės susiliejo į vieną didelę tėkmę?
– Esi atidi mokinė. Bet pakaks apie Renesanso priežastis. Papasakosiu apie naująsias idėjas.
– Pasakok. Bet pietums turiu grįžti namo. Albertas vėl atsisėdo į sofą. Jis pažvelgė Sofijai į akis:
– Visų pirma Renesansas sukūrė naują žmogaus sampratą. Renesanso humanistai išreiškė tikėjimą žmogumi ir žmogaus verte, o tai prieštaravo viduramžių sampratai, kai buvo pabrėžiama nuodėminga žmogaus prigimtis. Žmogus buvo išaukštintas. Viena žymiausių Renesanso asmenybių buvo Fičinas. Jis sušuko: “Pažink save ir dieviškąją giminę žmogaus pavidalu!” Kitas, Piko dela Mirandola, parašė šlovinamąją kalbą “Apie žmogaus orumą”. Viduramžiais šitai buvo neįsivaizduojama. Tada centre buvo Dievas. Renesanso humanistai visa ko pagrindu laikė žmogų.
– Bet graikų filosofai – taip pat.
– Todėl mes ir kalbam apie antikos humanizmo “atgimimą”. Tačiau Renesanso humanizmas labiau negu antikos pasižymėjo individualizmu. Mes nesame vien žmonės, mes taip pat esam nepakartojami individai. Tokia mintis galėjo privesti prie veik beatodairiško genijų garbinimo. Idealas buvo “Renesanso žmogus”, t.y. toks, kuriam nesvetimos visos gyvenimo, meno ir mokslo sritys. Naujoji žmogaus samprata taip pat pasireiškė susidomėjimu žmogaus anatomija, Kaip antikos laikais vėl imta skrosti negyvėlius norint išsiaiškinti, kaip sudarytas kūnas. Tai buvo svarbu ir medicinai, ir menui. Mene vėl tapo įprasta vaizduoti žmogaus nuogumą. Galima sakyti, kad tai įvyko po tūkstančio metų drovėjimosi. Žmogus vėl išdrįso būti savimi. Jam nebereikėjo nieko gėdytis.
– Tai tarsi koks apsvaigimas,- tarė Sofija, užsiraudama ant stalelio, kuris stovėjo tarp jos ir filosofo.
– Be jokios abejonės. Dėl naujosios žmogaus sampratos atsirado visiškai naujas požiūris į gyvenimą. Žmogus gyveno ne vien dėl Dievo. Dievas žmogų sukūrė taip pat dėl paties žmogaus. Todėl žmogus gali džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. O kai tik žmogui leidžiama netrukdomai atsiskleisti, jis turi neribotas galimybes. Tikslas – peržengti visas ribas. Ir tai buvo nauja, palyginti su antikos humanizmu. Antikos humanistai pabrėžė, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę ramybę, nuosaikumą ir santūrumą.
– O Renesanso humanistai prarado savitvardą?
– Šiaip ar taip, jie nebuvo labai nuosaikūs. Jiems atrodė, tarsi visas pasaulis butų iš naujo pabudęs. Susiformavo istorinė savimonė. Tada ir imtas vartoti žodis “viduramžiai”, įvardijantis šimtmečius, skyrusius antiką nuo jų laikų. Visose srityse prasidėjo didžiulis pakilimas, jis apėmė meną ir architektūrą, literatūrą ir muziką, filosofiją ir mokslą. Pateiksiu konkretų pavyzdį. Kalbėjome apie senovės Romą, kuri buvo išdidžiai praminta “miestų miestu” ir “pasaulio centru”. Viduramžiais miestas sunyko, ir 1417 metais senasis milijoninis miestas teturėjo 17 000 gyventojų.
– Neką daugiau kaip Lilesande.
– Renesanso humanistai išsikėlė kultūrinį-politinį tikslą atstatyti Romą. Visų pirma viršum apaštalo Petro kapavietės pradėta statyti didžiulė šv. Petro bazilika. O turint galvoje šį statinį, sunku kalbėti apie nuosaikumą ar santūrumą. Didžiausioje pasaulio statyboje dalyvavo ne viena Renesanso garsenybė. Nuo 1506 metų darbas truko ištisus 120 metų, o kol buvo baigta didžioji Šv. Petro aikštė, praėjo dar 50 metų.
– Turėtų būt didelė bažnyčia. |
– Ji yra daugiau kaip 200 metrų ilgio, 130 metrų aukščio, o bendras plotas sudaro per 16 000 kvadratinių metrų. Bet pakaks apie Renesanso žmogaus užmojus. Labai svarbu ir tai, kad Renesanso laikais atsirado naujas gamtoj suvokimas. Laikydamas šį pasaulį savo namais, o ne vien žiūrėdamas į būtį žemėje kaip į pasiruošimą gyvenimui danguje, žmogus susidarė naują požiūrį į materialųjį pasaulį. Gamta tapo teigiama. Daugelis manė, kad Dievas yra kūrinijoje. Jis juk begalinis, vadinasi, turi būti visur. Toks požiūris vadinamas panteizmu. Viduramžių filosofai pabrėždavo, jog tarp Dievo ir kūrinijos žioji neperžengiama praraja. Dabar gamtą galima buvo apibrėžti kaip dievišką, netgi – kaip Dievo apraišką. Tokias naujoviškas mintis ne visada palankiai sutikdavo Bažnyčia. Tai iliustruoja tragiškas Džordano Bruno likimas. Jis tvirtino, kad Dievas yra gamtoje. Taip pat teigė, kad Visata beribė. Už tai buvo labai griežtai nubaustas.
– O kaip?
– 1600 metais sudegintas Romos gėlių turguje…
– Tai niekinga… ir kvaila. Ir tai tu vadini humanizmu?
– Ne, ne tai. Humanistas buvo Brunas, o ne jo budeliai. Tačiau Renesanso laikais klestėjo ir vadinamasis “antihumanizmas”. Čia turiu galvoje autoritarinę Bažnyčios ir valstybes valdžią. Renesansas – raganų medžioklė ir eretikui laužų, magijos ir prietarų, kruvinų religinių karų ir brutalaus Amerikos užkariavimo epocha. Bet humanizmas visais laikais turėjo kovoti su tamsa. Nėra tokios epochos, kurioje vyrautų vien gėris ar blogis. Gėris ir blogis ženklina visą žmonijos istoriją ir neretai susipina. Tas pat pasakytina ir apie naująjį mokslinį metodą, kuris sukurtas Renesanso laikais.
– Ar tada buvo pastatyti pirmieji fabrikai?
– Ne iš karto. Tačiau akstiną technikos suklestėjimui, prasidėjusiam po Renesanso epochos, davė naujasis mokslinis metodas. Tai reiškia visiškai naują požiūrį į mokslo esme. Tačiau naujasis metodas ne iš karto buvo vaisingas.
– Kas iš to naujojo metodo svarbiausia?
– Svarbiausia – tyrinėti gamtą savo jutimais. XIV amžiuje ėmė rastis vis daugiau balsų, kritikuojančių aklą tikėjimą senaisiais autoritetais. Tokie autoritetai – Bažnyčios dogmos ir Aristotelio natūrfilosofija. Be to, buvo kritikuojamas požiūris, kad problemą galima išspręsti vien protavimu. Viduramžiais dažnai būdavo pervertinama proto reikšmė. Dabar imta sakyti, kad kiekvienas gamtos tyrinėjimas turi remtis stebėjimu, patyrimu ir eksperimentu. Tai vadinama empiriniu metodu.
– O tai reiškia?
– Tai tik reiškia, kad mūsų žinios apie įvairius reiškinius turi remtis patyrimu, o ne apdulkėjusiais knygų ritiniais ir fantazija. Dar antikoje buvo plėtojamas empirinis mokslas. Aristotelis atliko daug svarbių gamtos stebėjimų. Tačiau nuoseklūs eksperimentai buvo naujas dalykas.
– Jie tikriausiai neturėjo techninių prietaisų kaip šiandien?
– Suprantama, neturėjo nei skaičiavimo mašinų, nei elektroninių svarstyklių. Bet jie turėjo matematiką ir mechanines svarstykles. Buvo ypač pabrėžiama, kaip svarbu mokslinius stebėjimus išreikšti tikslia matematine kalba. “Pamatuok tai, ką galima pamatuoti, ir paversk tai, ko negalima pamatuoti, pamatuojamu”,- sakė Galilėjas Galilėjus, žymiausias XVII amžiaus mokslininkas. Jis taip pat sakė, kad “gamtos knyga yra parašyta matematikos kalba”.
– O visi eksperimentai ir matavimai atvėrė kelią naujiems išradimams?
– Pirmasis etapas – naujo mokslinio metodo sukūrimas. Jis atvėrė kelią techninei revoliucijai, o techninis perversmas sąlygojo visus išradimus, kurie buvo padaryti vėliau. Galima sakyti, kad žmonės pradėjo išsilaisvinti iš gamtos sąlygų. Žmogus nebebuvo vien gamtos dalis. Gamta tapo kažkuo, ką galima vartoti ir naudoti. “Mokslas – jėga”, – sakė anglų filosofas Frensis Bekonas. Taip jis pabrėžė praktinę žinių naudą – o tai buvo nauja. Žmonės ėmė iš rimtųjų kištis į gamtą ir ją užvaldyti.
– Bet tai atnešė ne vien gėrį?
– Ne, šią temą jau palietėme kalbėdami apie gėrį ir blogį, kurie visuomet susipina, kad ir ką žmonės darytų. Renesanso epochoje prasidėjusiai technikos pažangai galime dėkoti už verptuvus ir bedarbystę, vaistus ir naujas ligas, našų žemės ūkį ir gamtos nualinimą, naujus praktiškus buities prietaisus: skalbimo mašinas ir šaldytuvus, bet taip pat – aplinkos užterštumą ir kalnus šiukšlių. Dėl didžiulės grėsmės aplinkai, iškilusios mūsų dienomis, daug kas technikos pažangą ėmė laikyti pavojingu nukrypimu nuo gamtos reikalavimų. Pagal šį požiūrį mes, žmonės, pradėjome procesą, kurio nebesugebam valdyti. Optimistiškiau nusiteikę protai teigia, kad tebegyvename technikos vaikystėje. Esą civilizacija serga vaikiškomis ligomis, bet ilgainiui žmones išmoksią valdyti gamtą nekeldami jai grėsmės.
– O kaip pats manai?
– Turbūt abiejuose požiūriuose esama dalelės tiesos. Kai kuriose srityse žmonės turėtų nebesikišti į gamtą, kitose srityse galim sėkmingai tęsti tai, ką pradėję. Aišku viena, kad nėra kelio atgal į viduramžius. Nuo Renesanso žmogus nebėra vien kūrinijos dalis. Žmogus pradėjo pats kištis į gamtą ir kurti ją pagal savo atvaizdą. Tai rodo, kokia nuostabi būtybė yra žmogus.
– Mes jau buvom Mėnulyje. Turbūt nė vienas viduramžių žmogus netikėjo, kad tai įmanoma?
– Ne, gali tuo būti tikra. Ir tai mus atvedė prie naujo pasaulėvaizdžio. Per visus viduramžius žmonės vaikščiojo žeme ir kėlė akis į Saulę ir Menulį, žvaigždes ir planetas. Bet niekas neabejojo, kad Visatos centras yra Žemė. Jokie stebėjimai nepajudino įsitikinimo, kad Žemė stovi vietoje, o dangus kūnai skrieja aplink Žemę. Tai vadinama “geocentriniu pasaulėvaizdžiu” – kai manoma, kad viskas sukasi aplink Žemę. Išlaikyti tokį pasaulėvaizdį padėjo krikščionių įsivaizdavimas, kad visus dangaus kūnus valdo Dievas.
– Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta.
– Bet 1543 metais pasirodė nedidelė knygelė “Apie dangaus sferų sukimąsi”. Knygą parašė lenkų astronomas Kopernikas, kuris mirė tą pačią dieną, kai ji buvo išleista. Kopernikas tvirtino, kad ne Saulė skrieja aplink Žemę, bet priešingai. Jis galėjo tai teigti, remdamasis dangaus kūnų stebėjimais. Anot jo, žmones tiki, kad Saulė skrieja aplink Žemę tik todėl, kad Žemė sukasi apie savo ašį. Jis pabrėžė, kad visi dangaus kūnų stebėjimai būtų kur kas lengviau suprantami, jei tartume, kad ir Žemė, ir kitos planetos ratu sukasi aplink Saulę. Tai vadinama heliocentriniu pasaulėvaizdžiu – kai manoma, kad viskas sukasi aplink Saulę.
– Ir tas pasaulėvaizdis buvo teisingas?
– Ne visai. Žinoma, pagrindinė Koperniko mintis – kad Žemė skrieja aplink Saulę – yra teisinga. Bet jis taip pat tvirtino, kad Saulė yra Visatos centras. Šiandien žinome, kad Saulė tėra viena iš nesuskaičiuojamos daugybės žvaigždžių – ir kad visos mums matomos žvaigždės tesudaro vieną iš daugelio milijardų galaktikų. Be to, Kopernikas tikėjo, kad Žemė ir kitos planetos aplink Saulę skrieja ratu.
– Ar tai netiesa?
– Ne. Tvirtindamas, jog planetos sukasi ratu, jis rėmėsi tik senu įsivaizdavimu, esą dangaus kūnai apvalūs ir skrieja apskrita trajektorija vien todėl, kad yra “dangiški”. Nuo Platono laikų rutulys ir apskritimas buvo laikomi tobuliausiomis geometrinėmis figūromis. Tačiau XVII a. pradžioje vokiečių astronomas Johanas Kepleris galėjo pateikti savo plačių stebėjimų išdavas, kurios parodė, kad planetos juda elipsinėmis – arba ovaliomis – trajektorijomis, kurių viename židinyje yra Saulė. Be to, jis nurodė, kad planetų greitis didžiausias tuomet, kai jos yra arčiausiai Saulės. O tolstant nuo Saulės planetų greitis mažėja. Kepleris pirmasis iškėlė mintį, jog Žemė yra viena iš daugelio planetų. Be to, Kepleris pabrėžė, kad tie patys fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje.
– Kaip jis galėjo būti toks tikras?
– Jis galėjo būti tikras, nes planetų judėjimą ištyrė savo juslėmis, užuot aklai pasitikėdamas senovės palikimu. Beveik tuo pat metu gyveno žymusis italų mokslininkas Galilėjas Galilėjus. Ir jis tyrinėjo dangaus kūnus teleskopu. Ištyręs Mėnulio kraterius, nusprendė, kad ten, kaip ir Žemėje, esama kalnų ir slėnių. Be to, Galilėjus atrado, kad Jupiteris turi keturis palydovus. Taigi Žemė – ne vienintelė planeta, turinti palydovą. Tačiau svarbiausia – Galilėjus pirmasis apibrėžė vadinamąjį inercijos dėsnį.
– O jis sako?
– Galilėjus apibrėžė jį taip: “Greitis, kurį įgyja kūnas, išlieka nepakitęs toli kol jo neveikia išorines akceleracijos arba retardacijos jėgos”.
– Na ir kas.
– Bet tai svarbus pastebėjimas. Nuo senovės laikų vienas iš svarbiausių argumentų neigiant, kad Žemė sukasi apie savo ašį, buvo toks: Žemė tokiu atveju turėtų judėti taip greitai, jog akmuo, išmestas aukštyn, nukristų už daug metrų nuo tos vietos, kur buvo išmestas.
– O kodėl taip nėra?
– Jei sėdėdama traukinyje išmeti obuolį, jis nenukrenta vagono gale, nors traukinys ir juda. Obuolys krenta žemyn. Tai įvyksta dėl inercijos. Obuolys išlaiko tą patį greitį, kurį turėjo prieš išmetamas.
– Manau, kad suprantu.
– Aišku, Galilėjaus laikais nebuvo traukinių. Bet jei ridensi rutuliuką grindimis – ir staiga jį paleisi…
– …rutuliukas riedės toliau…
– …nes tas pats greitis išlieka ir po to, kai rutuliuką paleidi.
– Bet galiausiai jis sustos, jei tik kambarys pakankamai ilgas.
– Taip yra todėl, kad kitos jėgos sumažina greitį. Visų pirma stabdo grindys, ypač neobliuotų lentų. Bet taip pat anksčiau ar vėliau rutuliuką sustabdys traukos jėga. Bet palauk, aš tau kai ką parodysiu.
Albertas atsistojo ir nuėjo prie senojo sekretero. Ten jis kažką išėmė iš stalčiaus ir grįžęs padėjo ant stalelio. Tai buvo paprasčiausia medinė lentelė, kelių milimetrų storio viename gale ir visiškai smaili kitame. Šalia lentelės, kuri užėmė beveik visą stalą, Albertas padėjo žalią rutuliuką.
– Tai vadinama nuožulniąja plokštuma,- pasakė jis.- Kaip manai, kas atsitiks, jei paleisiu rutuliuką štai čia, viršuje, kur plokštė storiausia? Sofija nepatenkinta atsiduso.
– Galiu lažintis iš dešimties kronų, kad jis nuriedės ant stalo ir galiausiai nukris ant grindų.
– Pažiūrėsim.
Albertas paleido rutuliuką, ir šis padarė lygiai taip, kaip buvo sakiusi Sofija. Jis nusirito nuo plokštės, pariedėjo stalu, negarsiai taukštelėjo ant grindų ir, atsitrenkęs į slenkstį, sustojo.
– Žavu,- pasakė Sofija.
– Argi ne? Kaip tik tokiais bandymais ir užsiėmė Galilėjus, supranti?
– Ar jis tikrai buvo toks kvailas?
– Ramiau. Jis viską norėjo ištirti savo juslėmis, o mes dar tik pradėjome. Pirma papasakok, kodėl rutuliukas nuriedėjo nuo plokštes.
– Jis pradėjo riedėti dėl savo svorio.
– Gerai. O kas yra svoris, mano vaike?
– Uždavinėji kvailus klausimus.
– Jei negali atsakyti, vadinasi, klausimai nėra kvaili. Kodėl rutuliukas nuriedėjo ant žemės?
– Dėl traukos jėgos.
– Būtent – arba gravitacijos, kaip mes ją dar vadiname. Taigi svoris ir yra traukos jėga. Ši jėga išjudino rutuliuką.
Albertas pakėlė rutuliuką nuo grindų. Jis vėl palinko prie nuožulniosios plokštumos.
– Dabar pabandysiu rutuliuką paridenti skersai,- tarė jis,- Atidžiai stebėk, kaip judės rutuliukas.
Jis pasilenkė dar labiau ir nusitaikė. Tada pabandė paridenti rutuliuką skersai. Sofija pamatė, kad rutuliukas pamažu pakeitė kryptį ir buvo priverstas nuriedėti žemyn nuožulniąja plokštuma.
– Kas įvyko? – paklausė Albertas.
– Jis nuriedėjo kreivai, nes ir plokštė kreiva.
– Dabar nudažysiu rutuliuką flomasteriu… tada galėsim tiksliai ištirti, ką tu vadini “kreivai”.
Jis susirado juodą flomasterį ir visą rutuliuką nudažė. Tuomet vėl jį parideno. Dabar Sofija galėjo aiškiai matyti, kuria nuožulniosios plokštumos vieta nuriedėjo rutuliukas, nes ant lentutės liko juoda kreivė.
– Kaip apibūdintum rutuliuko trajektoriją?- paklausė Albertas.
– Ji lenkta… atrodo kaip apskritimo dalis.
– Būtent!
Albertas pažvelgė į ją ir pakėlė antakius:
– Nors tai – ne visai apskritimas. Tokia kreivė vadinama parabole.
– Na ir kas?
– Bet kodėl rutuliukas juda taip, o ne kitaip?
Sofija pasvarstė. Galiausiai tarė:
– Kadangi plokštė nuožulni, traukos jėga rutuliuką taip pat traukia prie žemės.
– Taip, tikrai! Tai – mažų mažiausiai sensacija. Štai parsivedu atsitiktiną mergaitę į palėpę, o ji po vieno vienintelio bandymo prieina tą pačią išvadą kaip Galilėjus.
Tada jis ėmė pliaukšėti delnais. Akimirką Sofijai pasidarė baugu, kad jis pametė protą. Albertas kalbėjo toliau:
– Matei, kas įvyksta, kai dvi jėgos vienu kartu veikia tą patį kūną. Galilėjus atrado, jog ta pati taisyklė galioja ir, pavyzdžiui, patrankos sviediniui. Iššautas jis skrieja, bet ilgainiui pritraukiamas prie žemės. Patrankos sviedinys irgi skrieja trajektorija, kuri atitinka rutuliuko kelią nuožulniąja plokštuma. O tai Galilėjaus laikais išties buvo atradimas. Aristotelis manė, kad šovinys, paleistas smailiu kampu, pirmiausia padarytų nedidelį lanką, o paskui tiesiai nukristų ant žemės. Tačiau tai neatitiko tikrovės, o sužinoti, kad Aristotelis klydo, buvo galima tik bandymu,
– Tegu ir taip. Bet ar tai labai svarbu?
– Dar ir kaip svarbu! Tai turi kosminę reikšmę, vaikeli. Iš visų mokslinių atradimų žmonijos istorijoje šis yra vienas iš pačių svarbiausių.
– Tada spėju, kad netrukus man paaiškinsi kodėl.
– Vėliau svarbių atradimų padarė anglų fizikas Izaokas Niutonas, gyvenęs 1642-1727 metais. Tai jis pateikė galutinį Saulės sistemos ir planetų judėjimo aprašymą. Niutonas ne tik apraše, kaip planetos juda aplink Saulę. Jis taip pat sugebėjo išsamiai paaiškinti, kodėl jos taip juda. Tai jam pavyko, remiantis vadinamąja Galilėjaus dinamika.
– Ar planetos – tai rutuliukai ant nuožulniosios plokštumos?
– Taip, kažkas panašaus. Bet luktelėk, Sofija.
– Kas man daugiau lieka.
– Dar Kepleris iškėlė mintį, kad turi būti jėga, dėl kurios dangaus kūnai traukia vienas kitą. Pavyzdžiui, Saulė, matyt, turi kažkokią jėgą, kuri neleidžia planetoms nukrypti nuo savo trajektorijų. Be to, šia jėga galima paaiškinti, kodėl planetos, toldamos nuo Saulės, ima judėti lėčiau. Taip pat Kepleris teigė, kad potvyniai ir atoslūgiai – taigi jūros lygio kilimas ir kritimas – vyksta dėl Mėnulio poveikio.
– Ir tai tiesa.
– Taip, tai tiesa. Bet Galilėjus šią mintį paneigė. Jis šaipėsi iš Keplerio, kuris laikėsi nuomonės, jog Mėnulis valdąs vandenis, Galilėjus nesutiko su mintimi, kad tokios traukos jėgos gali veikli dideliais atstumais, taigi tarp dangaus kūnų.
– Čia jis klydo.
– Taip, čia jis klydo. O tai net juokinga, nes šiaip jis labai domėjosi Žemės traukos jėga ir kūnų kritimu. Be to, parodė, kaip kelios jėgos gali veikti kūnų judėjimą.
– Bet tu minėjai Niutoną?
– Taip, pradėjau kalbėt apie Niutoną. Jis suformulavo vadinamąjį visuotinės traukos dėsnį. Šis dėsnis sako, kad kiekvienas kūnas traukia kiekvieną kitą kūną jėga, kuri stiprėja didėjant kūnų masei ir silpnėja didėjant atstumui tarp kūnų.
– Atrodo, supratau. Pavyzdžiui, didesnė trauka bus tarp dviejų dramblių negu tarp dviejų pelių. Taip pat didesnė jėga trauks du dramblius tame pačiame zoologijos sode negu indišką dramblį Indijoje ir afrikietišką dramblį Afrikoje.
– Vadinasi, supratai. O dabar pereinam prie svarbiausio dalyko. Niutonas pabrėžė, kad traukos jėga, arba gravitacija, yra visuotinė. Tai reiškia, kad ji veikia visur, taip pat Visatoje tarp dangaus kūnų. Pasakojama, kad ši mintis jam atėjusi į galvą sėdint po obelim. Pamatęs nuo medžio krentantį obuolį, jis save paklausė, ar Mėnulį prie Žemės traukia ta pati jėga ir ar dėl to Mėnulis per amžius sukasi aplink Žeme.
– Gudriai sugalvota. Bet ne per daug gudriai.
– Kodėl ne, Sofija?
– Jei Mėnulį prie Žemės traukia tokia pat jėga, dėl kurios nukrenta obuolys, tuomet Mėnulis galiausiai nukristų ant Žemės, užuot sukęs ratus kaip katė aplink karštą košę…
– Pamažu priartėjome prie Niutono dėsnių, nusakančių planetų judėjimą. Dėl to, kaip Žemės traukos jėga traukia Mėnulį, esi 50 procentų teisi, bet taip pat 50 procentų neteisi. Kodėl Mėnulis nenukrenta ant Žemės, Sofija? Žemės gravitacija iš tiesų traukia Mėnulį milžiniška jėga. Užtenka pagalvoti, kokių reikia jėgų, kad, esant potvyniui, pakeltum jūrą metru arba dviem.
– Ne, šito aš nesuprantu.
– Prisimink nuožulniąją Galilėjaus plokštumą. Kas atsitiko, kai paridenau rutuliuką plokšte?
– Ar Mėnulį veikia dvi skirtingos jėgos?
– Būtent. Kadaise, kai atsirado Saulės sistema, Mėnulis milžiniška jėga buvo atskirtas nuo Žemės. Šią jėgą jis išlaikys per amžius, nes juda beore erdve, nesutikdamas pasipriešinimo.
– Bet Žemės traukos jėga jį taip pat traukia prie Žemės?
– Taigi. Abi jėgos yra pastovios – ir abi veikia tuo pačiu laiku. Todėl Mėnulis nepaliaujamai suksis aplink Žemę.
– Ar iš tiesų viskas taip paprasta?
– Viskas taip paprasta, o Niutonui ir buvo svarbiausia “paprastumas”. Jis įrodė, kad keli fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje. Kalbėdamas apie planetų judėjimą, pasinaudojo tik dviem gamtos dėsniais, kuriuos nurodė dar Galilėjus. Vienas jų buvo inercijos dėsnis, kurį pats Niutonas išreiškė taip: “Kiekvienas kūnas išlaiko savo rimties būseną arba tolygiai juda tiesia linija, kol jį paveikia kokia nors jėga”. Kitą dėsnį Galilėjus pailiustravo rutuliukais ant nuožulniosios plokštumos. Kai dvi jėgos tuo pačiu laiku veikia vieną kūną, šis juda elipsine trajektorija.
– Ir taip Niutonas galėjo paaiškinti, kodėl visos planetos skrieja aplink Saulę.
– Taip. Visos planetos skrieja aplink Saulę eliptinėmis trajektorijomis dėl dviejų skirtingų judėjimų: pirma, dėl judėjimo tiesia linija, kurį jos įgijo kadaise, kai susidarė Saulės sistema, antra, dėl judėjimo Saulės link, kuris vyksta dėl gravitacijos, arba traukos jėgos.
– Labai gudriai.
– Galima sakyti. Niutonas žinojo, kad tie patys kūnų judėjimo dėsniai galioja visoje Visatoje. Tuo jis padarė galą senam viduramžiškam požiūriui, esą “danguje” veikia kiti dėsniai nei čia, Žemėje. Heliocentrinis pasaulėvaizdis tapo galutinai patvirtintas ir galutinai paaiškintas.
Tada Albertas atsistojo ir padėjo nuožulniąją plokštumą į vietą. Taip pat nuo grindų pakėlė rutuliuką, bet šį padėjo ant stalo.
Sofijai rodės neįtikėtina, kiek jie sužinojo iš nuožulnios medinės lentelės ir rutuliuko. Žiūrėdama į žaliąjį rutuliuką, kuris tebebuvo pajuodęs nuo tušo, negalėjo negalvoti apie Žemės rutulį. Ji tarė:
– O žmonės turėjo tiesiog susitaikyti su tuo, kad gyvena atsitiktinėje didžiulės Visatos planetoje?
– Taip, naujasis pasaulėvaizdis daugeliu atžvilgių buvo didžiulė našta. Tai galima būtų palyginti su ta situacija, kai vėliau Darvinas įrodė, jog žmonės išsivystė iš gyvūnų. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus prarado dalį savo išskirtinumo kūrinijoje. Ir abiem atvejais įnirtingai priešinosi Bažnyčia.
– Puikiai galiu suprasti. Nes kurgi tada pasidėti Dievui? Buvo kiek paprasčiau, kai vidury stovėjo Žemė, o Dievas ir visi dangaus kūnai gyveno viršutiniam aukšte.
– Bet tai dar nebuvo didžiausias išbandymas. Kai Niutonas įrodė, kad tie patys fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje, galima būtų manyti, jog tai turėjo pakirsti tikėjimą Dievo visagalybe. Tačiau paties Niutono tikėjimas nesusilpnėjo. Gamtos dėsnius jis laikė Dievo didybės ir visagalybės įrodymu. Gal kiek blogiau buvo paties žmogaus savimonei.
– Kaip tai suprasti?
– Nuo Renesanso žmogus turėjo susitaikyti su tuo, kad gyvena vienoje iš daugelio milžiniškos Visatos planetų. Nežinau, ar jau spėjom visiškai su tuo susitaikyti. Bet dar Renesanso laikais kai kas pabrėžė, kad kiekvienas žmogus įgyja svarbesnę vietą negu anksčiau.
– Nesupratau.
– Anksčiau pasaulio centras buvo Žemė. Bet kai astronomai įrodė, kad Visatoje nėra absoliutaus centro, atsirado tiek centrų, kiek yra Žmonių.
– Aišku.
– Renesansui taip pat būdingas naujas santykis su Dievu. Ilgainiui filosofijai ir mokslui atsiskiriant nuo teologijos, susikūrė naujas krikščioniškas dievobaimingumas. Tada prasidėjo Renesansas su savo individualistiniu požiūriu į žmogų. Tai paveikė religinį gyvenimą. Svarbiau už santykius su Bažnyčia buvo kiekvieno žmogaus asmeninis ryšys su Dievu.
– Pavyzdžiui, vakarinė malda?
– Taip, ir ji. Viduramžiais katalikų bažnyčios mišių pagrindą sudarė lotyniška liturgija ir ritualinės bažnytinės maldos. Bibliją skaitydavo tik kunigai ir vienuoliai, nes ji buvo lotyniška. Tačiau Renesanso laikais Bibliją iš hebrajų ir graikų kalbų imta versti į liaudies kalbas. Tai buvo svarbu reformacijai.
– Martinas Liuteris…
– Taip, Liuteris buvo svarbus, bet jis – ne vienintelis reformatorius. Buvo ir tokių Bažnyčios reformatorių, kurie nusprendė likti Romos katalikų bažnyčioje. Vienas iš jų – Erazmas Roterdamietis.
– Liuteris buvo atskirtas nuo Katalikų bažnyčios, nes nenorėjo mokėti už nuodėmių atleidimą?
– Iš dalies taip, bet buvo sprendžiami kur kas svarbesni dalykai. Anot Liuterio, žmogui, norinčiam gauti nuodėmių atleidimą iš Dievo, nebūtinas Bažnyčios ar kunigų tarpininkavimas. Dar mažiau Dievo malonė priklausanti nuo Bažnyčiai už nuodėmių atleidimą mokamos sumos. Vadinamąją prekybą indulgencijomis nuo XVI amžiaus vidurio uždraudė ir Katalikų bažnyčia.
– Manau, Dievas dėl to apsidžiaugė.
– Liuteris apskritai atsisakė daugelio religinių papročių ir tikybos dogmų, atsiradusių viduramžiais. Jis norėjo grįžti prie pirminės krikščionybės, kokia aprašoma Naujajame Testamente. “Tik Šventasis Raštas”,- sakė jis. Tuo šūkiu Liuteris norėjo grįžti prie krikščionybės ištakų, kaip Renesanso humanistai siekė grįžti prie antikinių meno ir kultūros intakų, jis išvertė Bibliją į vokiečių kalbą, sukurdamas literatūrinės vokiečių kalbos pagrindus. Bibliją turėjo skaityti kiekvienas ir tarsi būti pats sau kunigas.
– Pats sau kunigas? Ar ne per daug užsimota?
– Jis norėjo pasakyti, kad kunigai neturi jokios išskirtinės padėties Dievo atžvilgiu. Praktiniais sumetimais ir liuteronų bendruomenėse buvo įdarbinti pastoriai, kurie vadovaudavo pamaldoms ir rūpindavosi kasdieniais Bažnyčios reikalais. Bet Liuteris teigė, kad Dievo malonę ir nuodėmių atleidimą žmogus gauna ne per bažnytines apeigas. Anot jo, žmogų “dykai” išgano vien tikėjimas. Tokią išvadą jis priėjo skaitydamas Bibliją.
– Vadinas, ir Liuteris buvo tipiškas Renesanso žmogus?
– Ir taip, ir ne. Tipiškas renesansinis bruožas – tai, kad Liuteris daug dėmesio skyrė atskiram žmogui ir asmeniniam individo ryšiui su Dievu. Būdamas 35 metų, jis išmoko graikų kalbą ir ėmėsi sunkaus darbo – išversti Bibliją į vokiečių kalbą. Renesansui būdinga ir tai, kad lotynų kalbą pakeitė liaudies kalba. Bet Liuteris nebuvo humanistas kaip Fičinas arba Leonardas da Vinčis. Jį taip pat puolė kai kurie humanistai, pavyzdžiui, Erazmas Roterdamietis, už, jų manymu, pernelyg neigiamą Liuterio požiūrį į žmogų. Liuteris pabrėžė, kad žmogus yra visiškai sugadintas nuopuolio. Anot jo, žmogus gali būti “pateisinamas” tik per Dievo malonę. Nes atlygis už nuodėmę yra mirtis.
– Skamba liūdnokai.
Tada Albertas atsistojo. Jis paėmė žaliai juodą rutuliuką nuo stalo ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę.
– Jau po keturių! – sušuko Sofija.
– Kita ilga epocha žmonijos istorijoje – barokas. Bet tai pasilikim kitai dienai, miela Hilde.
– Ką tu pasakei?- Sofija pašoko nuo kėdes.- Tu pasakei “miela Hilde”.
– Tai paprastas apsirikimas.
– Bet niekada neapsirinkama be jokio pagrindo.
– Galbūt tu teisi. Matai, Hildės tėtis pradėjo kalbėti mūsų lūpomis. Manau, jis išnaudoja kiekvieną progą, kai mes pavargę. Tuomet sunku gintis.
– Sakei, kad nesi Hildės tėvas. Pažadi, jog tai gryna teisybė?
Albertas linktelėjo.
– O aš – Hildė?
– Aš pavargau, Sofija. Turėtum suprasti. Drauge išbuvom daugiau kaip dvi valandas ir beveik visą laiką kalbėjau aš. Ar tau nereikia eiti namo pietų?
Sofijai pasirodė, kad ją nori išprašyti. Eidama prieškambariu įtemptai galvojo, kodėl jis apsiriko. Albertas nusekė iš paskos.
Po nedidele kabykla, kurioje kabojo daug keistų drabužių, primenančių teatro kostiumus, miegojo Hermis. Albertas mostelėjo galva į šunį ir tarė:
– Jis ateis tavęs pasiimti.
– Ačiū už šiandieninę pamoką,- pasakė Sofija.
Ji pasistiebė ir apkabino Albertą.
– Esi Šauniausias ir mieliausias filosofijos mokytojas, kokį tik esu mačiusi,- pasakė Sofija.
Tai tarusi ji atidarė duris į laiptinę. Albertas dar pasakė:
– Netrukus vėl pasimatysim, Hilde.
Sulig šiais žodžiais Sofija liko viena.
Ir vėl Albertas apsiriko, tai sukčius! Sofija panoro pabelst į duris, bet kažkas ją sulaikė.
Gatvėje atsiminė, kad neturi pasiėmusi pinigų. Teks pėdinti visą ilgą kelią namo. Prakeikimas! Mama tikrai supyks ir ims nerimauti, jei nepareis iki šešių.
Žengusi vos keletą metrų, ant šaligatvio ji netikėtai pamatė dešimties kronų monetą. Autobuso bilietas su persėdimu tiek ir kainuoja.
Sofija susirado autobuso stotelę ir palaukė autobuso, vežančio į Turgaus aikštę. Ten persėdo į kitą, kuris privežė beveik prie pat namų.
Stovėdama Turgaus aikštėje ir laukdama autobuso, Sofija pagalvojo, kaip jai pasisekė, kad surado dešimt kronų tada, kai jų labiausiai reikėjo.
Negi Hildės tėtis galėjo jas ten padėti? Šiaip jis puikiai moka dėlioti įvairius daiktus pačiose tinkamiausiose vietose.
Kaip jam tai pavyksta, būnant Libane?
Ir kodėl Albertas apsiriko? Ne vieną kartą, bet du.
Sofija pajuto, kaip nugara nueina šaltukas.
