“Protas” filosofijoje – I dalis

Jūs manęs klausiate, kas yra visos tos filosofų idiosinkrazijos?.. Pavyzdžiui, jų istorinės intuicijos stoka, jų neapykanta net tapsmo vaizdiniui, jų egipticizmas. Jie tiki, kad suteikia g a r b ę kokiam dalykui, jį nuistorindami, sub specie aeterni 12 ,- jį paversdami mumija. Visa, kuo tūkstantmečiais manipuliavo filosofai, buvo sąvokų mumijos; jų rankos nesukūrė nieko tikro ir gyvastingo. Melsdamiesi jie marino, jie gamino iškamšas, šitie ponai sąvokų stabmeldžiai,- melsdamiesi jie buvo pavojingi viskam, kas gyvastinga. Mirtis, kaita, senatvė, taip pat prasidėjimas bei augimas, jų požiūriu, buvo kažkas negera, – net kažkas negatyvu. Kas yra, n e t a m p a; kas tampa, to n ė r a… Tad visi jie, net puldami į neviltį, tikėjo būtimi. O kadangi tos būties jie negalėjo pagauti, tai ieškojo priežasčių, dėl kurių ji išsivalydavo: “Turi būti kažkokia regimybė, kažkokia apgaulė, lemianti tai, kad mes nepagauname būties: kur slepiasi apgavikas?” – Štai jis,- šūkčiojo jie džiūgaudami,- tai juslumas! Juslės, k u r i o s i r š i a i p y r a a m o r a l i o s, mus apgaudinėja ir slepia tikrąjį pasaulį. Moralas: nusikratyti apgaulingų juslių, tapsmo, istorijos, melo,- istorija yra ne kas kita, kaip tikėjimas juslėmis, tikėjimas menu. Moralas: sakyti Ne viskam, kas verčia tikėti juslėmis, visai kitai žmonijos daliai: visa tai yra “liaudis”. Būti filosofu, būti mumija, monotono-teizmą perteikti lavonų mimika! – Ir pirmiausia šalin k ū n ą, tą apgailėtiną juslių idee fixe, apsunkintą visomis logikos klaidomis, paneigiančia ir net darančią neįmanomą pačią logiką – ir net tokią įžūlią, kad ji įsivaizduoja esanti tikroviška!..”

12 – amžinybės požiūriu.