Prancūzų buldogas

Ilgą laiką dėl šios veislės kilmės ginčijosi anglai ir prancūzai. Ir vieni, ir kiti šią veislę laikė sava. Ginčą nutraukė Pasaulinė kinologų federacija, pavadinusi šį įdomų šunį prancūzų buldogu. Kol vyko ginčai, XIX a. vid. prancūzų buldogai pelnė paryžiečių simpatijas. Sunku buvo rasti parduotuvę ar pirklio namus, kuriuose nebūtų gyvenęs šis įdomus šuo, prancūzų pasididžiavimas. Pirmą kartą į parodą prancūzų buldogai pateko Paryžiuje 1903 m.

Tai ramus, sumanus, protingas šuo, geras namų sargas ir žmogaus draugas. Jis labai nereiklus gyvenimo sąlygoms, dėl trumpo kailio lengvai prižiūrimas, gali gyventi mažuose butuose. Stiprus, nedidelio ūgio, kresnas, trumpaplaukis, raumeningas, trumpu ir buku snukiu, tiesiomis stačiomis ausimis. Jis turi sverti ne daugiau kaip 14 kg ir ne mažiau kaip 8 kg. Aukštis proporcingas svoriui (30-35 cm).

Plaukas gražus, prigludęs, lygus, blizgantis ir plonas. Šunys gali būti tigrinės spalvos ir dėmėti. Tigrinės spalvos šunys ant krūtinės ir galvos gali turėti nedidelių baltų dėmių. Dėmėti šunys – balti su tigrinės spalvos dėmėmis. Visiškai balti irgi skiriami prie dėmėtų, tik jie turi tamsius apvadus apie akis ir juodas blakstienas, juodą nosies veidrodėlį.

Judesiai taisyklingi, laisvi.

Karolis Masilionis “Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė”