Politinis vystimasis
Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena iš politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari šeštame ir septintame dešimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos šalyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiąja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje.
Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, išorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryžkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykimą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolševikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine valdžia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną iš alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolševikų atvykimas ir valdžios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neišvengiamu. Atsitiktinumais galima skaityti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos šalies istorijoje.
Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu požiūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdžių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios aukščiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau šimtmečius degraduoja ir neretai visai išnyksta. Tai būdinga ir politinėms sistemoms. Jų raidoje išskiriami keturi pagrindiniai etapai:
1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas iš vienos sistemos, išsėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių požiūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmas, normatyvinė politinė kultūra;
2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; šiam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su išorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “įėjimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “išėjime”);
3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX amžiaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų šalių beveik visais atžvilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;
4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja parama ir sistemos sugebėjimas adekvatiškai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė valdžia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didžiųjų Mongolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.
Per žinomą žmonijos istorijos periodą nueitas didžiulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduramžiais žymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai išaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai išaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, šalyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė valdžia tapo viešos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą amžių, reikšmingiausiais galima skaityti sekančius.
1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą užėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai išaugo valdymo aparatas (biurokratija).
2) Išaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “įėjimo” stadijoje). Naujausiais laikais valdžia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridiškai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant valdžią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes priešingu atveju padidėja atstumas tarp valdžios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl valdžios ir privilegijų arena, išauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė valdžia netenka piliečių paramos.
3) Susiformavo visiškai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač ryškus pavyzdys yra politinės laisvės ir žmogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinėjo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais amžiais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalėjo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines žmogaus teises (gyvenimo, laisvės, nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amžiaus pradžios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripažinta politine vertybe ir net autokratiškiausieji pasaulio režimai skelbia save laisvės šalininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga – “laisviausia šalis pasaulyje”, Kuba – “laisvės sala”). Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės tampa visuotinai pripažinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.
4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Pradžioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjungtose į Vakarų valstybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos šalyse pradėjo vesternizacija kaip vienas iš modernizacijos aspektų: pamažu elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis režimas pagal defiiciją yra autokratiškas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju – taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdžios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietiška švietimo ir aukštojo mokslo sistemą ir vystantis žiniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje šalių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė prieš išeidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir užleido vietą autoritariniams režimams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko ženklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisiais dešimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripažintos liberalizmo idėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, “dainuojančios revoliucijos” Rytų ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos šalių akivaizdžiai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio šalių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.
5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių žmonių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdžios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodinėti, kad valdo mažuma, svarbu tai, kad jos valdžia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldžiusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė valdžia negali imtis strateginių uždavinių sprendimo, priversta nuolat laviruoti, tampa neefektyvi.
6) Naujausiais laikais, atsiradus visiškai naujoms komunikacijos priemonėms, nepaprastai išaugo masinių komunikacijų, žiniasklaidos (mass media) vaidmuo. Tam dirvą paruošė knygų spausdinimo (Gutenberg, 1445; spausdinimo mašina, 1847), telegrafo (1840), telefono (Bell, 1870), garso įrašo (Charles Crosse’o “paleofonas”, 1877), kino (broliai Lumiere, 1895), radijo (Marconi), televizijos, kompiuterio išradimai. “Komunikacinio sprogimo” išdavoje informacija tapo specifine valdžios forma ir viena iš valdžios (plačiąja prasme, t.y. ne tik valstybinės) priemonių, ir dabar neretai sakoma, kad informacija valdo pasaulį. Žiniasklaida gali būti labai efektyvia politinės mobilizacijos priemone (pav., “Sąjūdžio” Lietuvoje, Liaudies frontų Estijoje ir Latvijoje fenomenas 1988-1990 m.), diskredituoti režimą, arba atvirkščiai, jei yra režimo griežtai kontroliuojama, užkirsti kelią opozicijos formavimuisi (Šiaurės Korėja, Kinija, Irakas, Iranas, Turkmenistanas, Uzbekistanas ir daug kitų šalių).
Politinį vystymąsi sąlygoja visi pokyčiai ir procesai, kurie vyksta visuomenėje: atskirų grupių interesų konfliktai, ūkio, kultūros, technologijos vystymasis, sąveika su kitomis visuomenėmis.(Pabrėžtina, kad daugelis šiuolaikinių politologų laikosi technologinio determinizmo koncepcijų, t.y. skaito, kad politinių sistemų tipai sietini su technologijos išsivystymo lygiu. Tarp šių koncepcijų šalininkų yra žymūs politologai Raimond Aron, Walt Rostow, Zbigniew Brzezinski, John Galbright, Alwin Toffler. Svarbiausią reikšmę turi visuomenės tipas. Pastaraisiais dešimtmečiais priimta skirti keletą pagrindinių tipų: priešindustrines, industrines, postindustrines ir informacines visuomenes.
Priešindustrinė (tradicinė, ikikapitalistinė) visuomenė yra pagrindinai agrarinė visuomenė, kurioje gamybos pagrindu yra ikinewtoninis mokslas ir technologija, dominuoja tradicinė, daugiausia religinė pasaulėžiūra (tikima lemtimi, piktomis dvasiomis ir pan.). Tai yra natūralinis ūkis, kurio svarbiausias tikslas yra patenkinti gamintojų poreikius. Dominuoja pirmoji ūkinės veiklos sfera – žemės ūkis, prekyba yra ribota ir nereguliari. Visuomenei būdingas luominė hierarchiška struktūra, kurioje dominuoja šventikų (clergy) ir žemvaldžių luomai; pastariesiems priklauso ir valdžia – decentralizuota Vakarų (iki XVIII-XIX a.) visuomenėse, despotinė, egzistuojanti šalia pusiau autonominių kaimo bendrijų, – Rytuose. Būdingiausios institucijos yra bažnyčia ir kariuomenė. Svarbiausias visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmas – tradicija, t.y. ne teisinės normos, o senos gėrio ir blogio nuostatos, elgesio normos. Įstatymas nepriešpastatomas papročiams, o atvirkščiai, yra jų rezultatas. Tradicinėms visuomenėms būdingos kolektyvinės, grupinės veiklos formas, žmogus visiškai priklausomas nuo grupės (šeimos, bendruomenės, cecho), tačiau kartu yra jos ginamas.
Šiuolaikiniame pasaulyje priešindustrinės visuomenės tipui artimos kai kurios Azijos šalys (Bhutanas, Nepalas, Afganistanas, Jemenas), daugelis Afrikos šalių. Tačiau net labiausiai atsilikusiose yra modernizacijos elementų gamybos ir visuomeninio gyvenimo sferose.
Industrinei visuomenei būdingas aukštas pramoninės gamybos lygis, dominuojanti antroji (pramonine) ekonominės veiklos sfera, orientuota į masinė ilgalaikio vartojimo daiktų (automobilių, šaldytuvų, audio ir videoaparatūros ir tūkstančių kitokių) gamybą. Industrinės visuomenės pradžia skaitomas garo mašinos išradimas, galutine stadija – mokslinė techninė revoliucija. Industrializacija ir susijusi su ja urbanizacija radikaliai pakeitė visą visuomenės struktūrą ir jos gyvenimą pradedant nuo elgesio formų ir baigiant mąstymo racionalizmu. Visa gamyba tampa prekybine, t.y. orientuota į pelno siekimą. Socialinės organizacijos pagrindu tampa kapitalas ir darbas, dominuojančią padėtį užima finansistai ir verslininkai. Būdingiausia industrinės visuomenės institucija yra finansinė-industrinė korporacija, tačiau stambioji gamyba niekur iki galo neišstumia vidutinių ir smulkių firmų bei verslininkų, kurie nuolat ieško naujų, pramoninių gigantų neužimtų nišų.
Vienas svarbiausiu visuomeninių pokyčių yra luominių privilegijų ir paveldimų socialinių skirtumų išnykimas ir lygių pilietinių teisių ir laisvių įsigalėjimas. Valdžia tampa centralizuota, tačiau kartu vystosi demokratinės valdymo formos, tradicija kaip visuomeninių santykių reguliatorius užleidžia vietą įstatymui ir teisinėms normoms. Svarbiausia socialinių politinių pokyčių industrinėje visuomenėje išdava yra stabili teisinė demokratinė valstybė.
Postindustrinei visuomenei būdingas perėjimas nuo prekių gamybos ekonomikos į aptarnavimo ekonomiką (trečiąją ekonominės veiklos sferą), teoriniai tyrimai ir atradimai ekonomikos ir valstybinio valdymo srityse. Kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose šalyse komunikacijų ir informacijos industrija sukuria didesnė BVP dalį, negu sunkioji arba apdirbimo pramonė.Vietoj klasinio visuomenės pasidalijimo įsigalioja profesionalizmas. Meritokratija (nuo angl. merit – “nuopelnas, pasiekimas”) nereiškia socialinės įvairovės išnykimo, nes lieka galioja prigimtinės nelygybės (gabumų skirtumų) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, tačiau jie dažniausiai atspindi prieštaravimus tarp žinojimo ir nekompetentingumo. Būdingiausiomis institucijomis skaitomi universitetai ir mokslinio tyrimo įstaigos bei centrai.
Postindustrinės visuomenės formavimąsi sąlygojo pirmiausia mokslinė techninė revoliucija, kuri dažnai vadinama antruoju pramoniniu perversmu, arba informacine kompiuterine revoliucija. Jos pradžia skaitomas pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos sukūrimas JAV 1946 m., o masinį pobūdį ji įgijo aštuntame dešimtmetyje. Šiai revoliucijai būdinga:
– kokybiškai naujas mokslo ir technikos lygis (kosminiai tyrimai, kompiuterinė technologija, komunikacinis perversmas);
– labai padidėjęs žinių kaupimo tempas (kai kuriais įvertinimais dabar mokslinės informacijos apimtis išauga dvigubai per dvejus metus, tuo tarpu kai pirmaisiais pokario dešimtmečiais tai įvykdavo per 15 metų);
– prioritetinis fundamentaliųjų tyrimų vystymasis, aplenkiant technologinių novacijų tempus;
– nuolat mažėjantis laiko tarpas nuo naujų mokslinių žinių atsiradimo ir jų panaudojimo technologijoje;
– informacijos vaidmens didėjimas materialinės gamybos augime (informacija šiuo atveju suprantama ne kaip pranešimai, o kibernetine, informatikos prasme – kaip sistemos valdomumo laipsnis).
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dabar jau galima kalbėti apie naują visuomenės tipą – informacinę visuomenę, kiti skaito, kad tai kol kas yra tik postindustrinės visuomenės vystymosi etapas, prasidėjęs prieš 10-15 metų. Pagrindinis pokytis yra tai, kad ekonomikoje pradeda dominuoti ketvirtoji – informacinė sfera, išaugo darbo intelektualizacija, mokslas, kultūra, švietimas ir sveikatos apsauga, kurie anksčiau buvo skaitomi “negamybine sfera”, tampa gamybine jėga, orientuota ne tik į materialinių gėrybių gamybą, bet ir į patį žmogų.
Manoma, kad informacinės visuomenės vystymosi tendencija yra (arba bent ryškėja) tai, kad kapitalas ir darbas užleis vietą žinioms ir informacijai, nuosavybė kaip socialinės diferenciacijos pagrindas neteks reikšmės ir svarbiausias kriterijus bus išsilavinimas ir profesionalizmas. Visuomenės išsivystymo lygis tampa priklausomu ne nuo gamtinių resursų, bet nuo žmonių kokybės – jų profesionalinio išsilavinimo, intelektualinių sugebėjimų, sąžiningumo, darbštumo. Svarbiausiu kapitalu tampa žmogus. Kaip pavyzdžiai nurodomos nedidelės ir neturinčios reikšmingų gamtinių išteklių šalys: Japonija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, Šveicarija. Jeigu praeityje D.Britanijos klestėjimą nulėmė ta aplinkybė, kad darbas buvo pigus, lyginant su technika, tai dabar padėtis radikaliai pasikeitė: Amerikoje paruošti vieną specialistą, turintį universitetinį išsilavinimą, kainuoja virš 1 milijono dolerių.
Informacinėje visuomenėje socialines klases pakeičia nediferencijuotos “informacinės bendrijos”, kurių pagrindu yra santykiai tarp žmonių, užimtų įvairiapuse veikla. Svarbiu bruožu skaitoma nematerialinė darbo motivacija: prieš 30-40 metų išsivysčiusiose šalyse pirmoje vietoje buvo uždarbis, o dabar šis motyvas nusileido į 5-7 vietą, praleisdamas pirmyn darbo turinį ir pobūdį, savęs realizavimo galimybes, profesinio augimo perspektyvas, psichologinį klimatą darbo vietoje.
Sąvoka “informacinė visuomenė” vartojama taip pat globaline prasme, siekiant pabrėžti, kad elektroninės žiniasklaidos dėka dabar apie kiekvieną svarbesnį įvykį momentaliai sužino visas pasaulis, o įvykiai specifinėse sferose (mokslo, technologijos, sporto, madų ir pan.) – suinteresuotoms grupėms ir individams. Šia prasme plačiai vartojamas išsireiškimas “pasaulinis kaimas” (global village).
Kai kurių futurologų nuomone, galima kalbėti ne tik apie naują visuomenę, bet ir naują žmogaus rūšį – homo intelligence vietoj dabartinio homo sapiens. Kiti atvirkščiai, baiminasi, kad “kompiuterinės kultūros” įtakoje žmonės tampa panašūs į mašinas su jų primityvia ir schematiška logika, gali netekti kūrybinio potencialo, sugebėjimo spręsti sunkius uždavinius, nekalbant jau apie tokias egzistavimo kibernetinėje erdvėje (cyberspace) neigiamas pasekmes, kaip nesidomėjimas betarpiška aplinka (ir žmonėmis).
Postindustrinės ir informacinės visuomenės formavimasis kol kas dar vyko labai trumpai, net nepasikeitus vienai žmonių kartai. Todėl dabar dar sunku spręsti, ar tai yra skirtingi visuomenės tipai, ar to pačio tipo (postindustrinės-informacinės visuomenės) vystymosi etapai. Galbūt po 15-20 metų išsivysčiusiose šalyse visuomenė pasikeis dar daugiau, negu per tokį pat praeitą laikotarpį, ir bus pagrindo kalbėti apie naują (postinformacinę?) visuomenę. Vertinant pokario laikotarpį politologinių požiūriu, t.y. siekiant išsiaiškinti, kiek pasikeitė išsivysčiusių šalių politinės sistemos (institucijos, normos, politinė kultūra) tikslingiau kalbėti apie evoliuciją vienos (postindustrinės-informacinės) sistemos rėmuose.
