Politinės partijos

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;
2) specifinio tipo organizacija;
3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;
4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tačiau panašių arba net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama žemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively (1995: 195): “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”. Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinė valdžia arba jos dalis (pav., vietiniame – municipaliteto ar provincijos lygyje) ir pažymėti, kad politinės partijos yra ne vien kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Vienintelė išimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos (pav., Anarchosindikalistų konfederacija Rusijoje), kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdžios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdžios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų (Whigs) ir torių (Tory) grupės nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Max Weber dar XIX amžiuje “pastoviai politika užsiiminėjo tik nedaugelis… Tik žurnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikraščio leidėjai – vienintelė pastovi politinė organizacija”.

Partijų formavimasis paspartėjo XIX amžiaus antroje pusėje (Amerikoje – nuo pirmojo dešimtmečio), ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: buržuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt. 1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios prieš keletą dešimtmečių, susiorganizavo kaip partijos šiuolaikine termino prasme.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūrė partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse šalyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikščionys demokratai, Armenijoje – dašnakciutun, Rusijoje – kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas (representative government). Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta partijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai, “Telugu desam” (“Telugų šalis” Indijoje) ir t.t. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas atstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiškus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.