Pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė

Nuo seno susidariusia nuomone, kad žemės branduolys yra geležinis, o mantija – iš metalų rūdų, pastaruoju metu pradedama abejoti. Šitoks žemės modelis buvo sukurtas, atsižvelgiant į atskriejančius iš visatos geležinius, akmeninius ir anglingų chondritų meteoritus. Tačiau šie meteoritai, atklystantys į Žemę iš asteroidų žiedų, yra kilę iš tolimų Saulės sistemos erdvių, kuriose planetų formavimosi metu galėjo būti visai kitokios sąlygos, nulėmusios ir kitokių medžiagų santalkas.

Geologijos instituto darbuotojas V. Larinas iškėlė pirmykštės hidridinės Žemės hipotezę. Pasak jo, mūsų planetos gelmėse yra daug daugiau, negu iki šiol buvo manoma, vandenilio, o mažiau deguonies. V. Larinas siūlo vėl grįžti prie seniausios nebuliarinės hipotezės ir planetas kildinti iš ūko, kuriam traukiantis ir greitėjant sukimuisi, atsiskyręs ekvatorinis protoplanetinės medžiagos diskas, ilgainiui išsidiferencijavęs į planetas. Pagal tokį neonebuliarinį požiūrį Saulė ir planetos susidariusios tuo pačiu metu iš sukančiosi ir vis tankėjančio spiralinio ūko. Taigi planetoms teko ne Saulės vidaus, o ūko periferijos medžiaga, kurioje, aišku, turėjo būti daug vandenilio – Visatoje labiausiai paplitusio elemento.

V.Larinas sako, kad ūko periferinis diskas iš pradžių buvo plazmos būsenos, taigi jį labai veikė ūko (pirmykštės saulės) magnetinis laukas, kurio linijos suskirstė medžiagą pagal cheminių elementų jonizacijos potencialą. Lengvai jonizuojančiosi medžiagos (metalai) pasiliko arčiau centrinio šviesulio, o sunkiai jonizuojančiosi buvo išstumtos į disko periferiją. Taip magnetinis laukas išskirstė protoplanetinę medžiagą, ir susiformavo kitokia artimųjų ir tolimųjų planetų sudėtis.

Deguonis yra sunkiai jonizuojamas elementas. Jo dideli kiekiai negalėjo likti sunkiose planetose, ir jis turėjo būti išsviestas į tolimųjų planetų sritį. Jo Žemėje liko nedaug, bet ir tas iš planetos gelmių ilgainiui buvo išstumtas į viršutinę mantijos dalį, dėl to čia jo ir susikaupė pernelyg daug, susidarė vadinamoji anomalija. Arčiau pirmykštės Saulės likę metalai turėjo būti susijungę su vandeniliu, kurio reikšmė Žemės branduoliui ir apatinei mantijai daug didesnė, negu numatė planetų akrecijos hipotezės.

Pagal naują požiūrį pirmykštė, iš besisukančio spiralinio ūko periferijos atsiskyrusi Žemė iš pradžių turėjusi būti sudaryta iš metalų hidridų, kurių būdinga savybė – kuo tobuliausiai susispausti.ta pirmykštė planeta buvusi mažo tūrio, bet labai didelio tankio. Tik planetos išorę gaubė kiek mažesnio tankio sfera su ištirpusiu metaluose vandeniliu. Ilgainiui vandenilis iš gelmių pradėjo šalintis. Dėl vandenilio degazacijos pradėjo keistis ėmė keistis ir planetos sandara. Metalų hidridų sfera mažėjo, ji virto vidiniu branduoliu. Metalų plazminė sfera su ištirpusiu vandeniliu virto išoriniu branduoliu. Aukščiau susidarė lengvesnė metalų ir silicio junginių sfera, virtusi mantija, o galiausiai susiformavo ir silikatų bei oksidų sfera – litosfera. Vykstant šiam procesui, smarkiai padidėjo planetos tūris, Žemė išsiplėtė. Per degazacijos procesą didelė vandenilio dalis susijungė su deguonimi ir susidarė vanduo, kita dalis susijungė su anglimi ir susiformavo angliavandeniliai ir t.t.

Pagal pirmykštės hidridinės žemės hipotezę ateityje planetos branduolys turės išnykti, visą labai padidėjusį planetos kūną užims mantijos medžiaga. Spėjama, kad tokioje stadijoje dabar yra Marsas ir Mėnulis, tuo tarpu Merkurijus gyvena tą etapą, kurį Žemė jau yra pergyvenusi tolimoje praeityje.

Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje labai diskutavo kontrakcijos (Žemės traukimosi dėl jos vėsumo) ir ekspansijos (Žemės skėtimosi dėl karščio kaupimosi) šalininkai. Kaip matome, pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė yra iš skėtimosi (ekspansijos) hipotezių grupės, nors ji remiasi ta pačia I. Kanto ir P. S. Laplaso kosmogonine idėja, kuria 1875 m. naudojosi E. Ziusas, kurdamas kontrakcijos teoriją.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.