Pažinimo šaltinio problema
Pažinimo šaltinio problema. Jutiminio suvokimo vaidmuo pažinime: sensualizmas ir empirizmas
Iš ko atsiranda žinios? Nagrinėdami tiek būties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas.Tai logiškai susietų teiginių sistemos, kurie negali būti pateikiami kaip aklo tikėjimo dalykai. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios yra vadinamas pažinimo šaltinio problema. Pasakymas “Pažinimo šaltinis” yra perimtas iš mitologijos: mitologinei mąstysenai požiūris, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti skaidraus pažinimo vandens arba nuo pažinimo medžio nuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralus. Šaltinius mitologija mėgsta. Graikų mitologijoje bene garsiausiu iš jų buvo Hipokrenės šaltinis Helikono arba, kitaip tariant, mūzų kalne. Pasitelkus pažinimo šaltinio įvaizdį, nesunku buvo paaiškinti, kodėl vieni žmonės turi daug ir išsamių žinių, yra protingi ir išmintingi, o kiti – ne.
Filosofų toks aiškinimas, suprantama, negalėjo patenkinti. Pažinimo šaltinio jie ieškojo ne slėpininguose kalnuose ar rojaus soduose, o pačiame žmoguje. Kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese? Pirmiausia juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa ir kt. Žmogus mato jį supančius daiktus: augalus, gyvūnus, kitus žmones, upes ir kalnus, Saulę ir žvaigždes. Stebėdamas juos, išmoksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes. Daugiausia informacijos apie pasaulį žmogus gauna regėjimo dėka. Stebėdamas daiktus ir reiškinius, žmogus naudojasi, aišku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar minkštas, šiurkštus ar glotnus, karštas ar šaltas.
Turėdamas klausą, jis girdi įvairiausius garsus, iš kurių sprendžia apie juos skleidžiančius gyvius ir gamtos reiškinius , suvokia kitų žmonių šneką. Uoslė ir skonis leidžia jam skirti gerą, tinkamą maistą nuo prasto, sugedusio. Pripažinus, kad pasaulio pažinime tokį didelį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra jutimas, tai daiktų ir reiškinių savybių, organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas, bei suvokimas. Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais.
Pojūčiais ir suvokiniais, taip pat atmintyje išsaugota justinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Patirtis, be abejo, būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla. Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis. Bet ar ji yra pažinimo šaltinis?
Ar galime tikėtis, kad, pažinę viena individą, kartu pažinsime bendrąsias visų „krepšininkų“, visų sportininkų ar visų žmonių savybes? Vargu. O jeigu mes norime pažinti daiktų pradus, pasaulio tvarką ar dorovės dėsnius? Kai filosofai ėmė kelti tokius klausimus, daugelis jų priėjo išvadą,kad dėsnių, pradų ir pagrindų pažinimo šaltiniu vargu ar gali būti juslinė patirtis. Regėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų savybių – jie per daug maži ir todėl nematomi. Negalima pamatyti, pelitėti ar išgirsti ir Platono idėjų – jos išvis nėra juslėmis suvokiami daiktai. Dėl to Demokritas ir Platonas ir nesirėmė juslių liudijimais, aiškindami kokie yra atomai ar idėjos. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra ne juslinė patirtis. Jų atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai ko nežinome iš patirties.
Taigi jau antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Į klausimą, iš kurio šaltinio semiamas pažinimo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis sielą, tiek Demokritas, tiek Platonas atsako nedvejodami: tikrasis pažinimo šaltinis yra protas.
Šio atsakymo teisingumu antikoje paliginti mažai kas abejojo. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Priešingo požiūrio, t.y. požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra justinė patirtis, šalininkai vadinami empiristais, arba sensualistais.
Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodėl? Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Sprendžiant tas problemas ir už fizinių reiškinių pasaulio ieškant tikrosios būties, justinė patirtis buvo prasta pagalbininkė. Filosofai kėlė sau didingesnius uždavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar aukščiausiojo gėrio prigimtį. Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų antikoje buvo nedaug. Žymiausias iš jų buvo Aristotelis.
Gamtiškąjį pasaulį, Aristotelio požiūriu, galima pažinti, ir nors aukščiausias pažinimo tikslas yra daiktų pradų, pirmųjų priežasčių pažinimas, nemažą reikšmę turi taip pat ir gyvūnų bei augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo būdų tyrimas. Todėl jų eilinis patyrimas yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas – būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi pereiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be justinio patyrimo neįmanoma.
Viduramžių filosofija išaugo iš Platono ir Aristotelio filosofijos. Tačiau aiškindama pažinimo šaltinio klausimą, ji daugiau sekė Platonu negu Aristoteliu. Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, vienintelis filosofijos vadovas buvo protas, o ne justinė patirtis.
Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik renesanso epochoje XV – XVI a. Renesanso filosofai nuo scholastinių problemų pamažu suko empirinių gamtos filosofijos ir kasdienio žmogaus gyvenimo problemų link. Šioje epochoje didėjo menininkų, kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, reikšmė – jie tapo centrinėmis to meto kultūros figūromis. Graikų filosofai, nors žavėjosi grožiu, nevertino menininkų. Dabar jų prestižas augo. Iškilo plačiai pripažinti menininkai, amatininkai ir menininkai mokslininkai tokie kaip Leonardo da Vinči, F. Brunalleschi,B. Cellini. Jie vienodai lengvai kūrė teorijas, eksperimentavo, tapė paveikslus, liejo skulptūras, projektavo ir statė rūmus. Viduramžišką askezę, kūno marinimą siekiant išgelbėti sielą, orientaciją į dangų keičia orientacija į žemiškąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus juslinius malonumus. Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas. Tačiau didesnę įtaką jis įgyja XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sėkmingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų , pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liečiančiais antijutiminę buitį, yra bevaisiai. O norint spręsti empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio daiktų ir reiškinių savybes bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento. Tokiu būdu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Todėl visiškai natūralu, kad F. Bekonas, labai vertinęs žinių praktinę reikšmę, įnirtingai puola racionalistine pažinimo teorija. Racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgęsi, pasak F. Bakono, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.
Bakono pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai, ypač Anglijoje, sustiprino jos autoritetą, o vėliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotirininkams, kurie įvaduose į įvairiausius savo veikalus ėmė teikti, kad jie remiasi tik empiriniais ( stebėjimo, eksperimento ) faktais ir jais grindžia visus savo teiginius. Baconu dažnai rėmėsi ir I. Niutonas.
Ir vis dėlto naujųjų laikų filosofijos pradininkas R. Dekartas buvo ne empirizmo, o racionalizmo šalininkas. Jo požiūriu, juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltiniu.
Tikromis žiniomis, pasak jo, yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes tiktai, kas aišku ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių. Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, t.y. neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis.
Racionalizmo šalininkai buvo ir B. Spinoza, G. Leibnizas, G. Hėgelis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
Gamtotyrininkai, ypač eksperimentatoriai, aiškindamiesi pažinimo šaltinio problemą, orientavosi ne į Dekartą, o į F.Bakoną.I.Niutono, laikiusio save Bakono šalininku ir kėlusio faktų, stebėjimų ir eksperimentų pažintinį vaidmenį, fiziką jie vertino daug labiau nei Dekarto fizika, o tai ne abejotinai turėjo reikšmės empirizmo įtakos didėjimui.
Dekarto įgimtų idėjų teorija – klasikinio racionalizmo pagrindą – labai kritiškai vertino Niutono amžininkas anglų filosofas Johas Locke. Pasak Lockes, visos mūsų idėjos yra neįgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pamatas.
Nors mintis, atrodo, turi neribotą laisvę, geriau patyrinėję įsitikinsime, kad iš tikrųjų ji uždaryta labai ankštai ir kad visą kūrybinę proto galią sudaro vien tik gebėjimas jungti, perkelti, padidinti arba sumažinti duomenis, kuriuos mums teikia pojūčiai ir patyrimas.
