Pavojai demokratijai

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reiškė hegemoniją vergams, panaši situacija viduramžiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 šeimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo. Šiuos atvejus galima skaityti išimtiniais ir kvalifikuoti kaip dualistines sistemas. Tačiau kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursų nelygybė. Be to, atstovavimo principas sudaro lygybės užtikrinimo techninę problemą, kurios negali išspręsti nei mažoritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net mažose šalyse įtakos atžvilgiu yra milžiniškas skirtumas tarp eilinių piliečių ir valdančiųjų politikų. Jeigu kokios nors grupes interesai yra ignoruojami pastoviai, šioje grupėje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.

Atsakymą į klausimą, ar nelygybes sąlygomis poliarchija gali būti stabili, nulemia keli faktoriai:

1) antagonizmo lygis tarp grupių – labai svarbus, tačiau sunkiai išmatuojamas dydis;

2) antagonistų, arba vieno ir to paties konflikto dalyvių skaičius – bipolinė (du dalyviai) arba multipolinė (dalyvių trys ar daugiau) sistema;

3) ar identiškas dalyvių sąstatas įvairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyvinį pobūdį ir stiprina antagomizmą tarp grupių; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;

4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam būdingos išvardintos savybės.

Esant neaukštam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sąlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinė (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupės), arba multipolinė (jei konflikto dalyvių daugiau) sistema; aukšto antagonizmo pasekmė yra atitinkamai poliarizacija arba kraštutinė segmentacija, t.y. visuomenė yra susiskaldžiusi į daug priešiškų grupių. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypač pavojingas, jei jo išdava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jų dalyvių sudetis), žemo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertančios grupes, o esant stipriam priešiškumui – moderuota segmentacija, t.y. visuomenei būdingi segmentacijos požymiai, tačiau visiško susiskaldymo nėra.

Aukštas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojų poliarchijai, nes ji neturi išvystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jėga užspausti atvirą nepasitenkinimą, tačiau palieka jam galimybes viešai pasireikšti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobūdžio, geriausia išeitimi gali būti taikingas išsiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir Švedijos 1905 m., Čekijos ir Slovakijos 1991 m.). Tačiau jeigu visuomenėje jau yra susiformavusi tautinė savimonė, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neišvengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos įsigalėjimas.

Šiuolaikinėms visuomenėms labiau būdinga segmentacija – pasidalijimas į didelį skaičių grupių, negu poliarizacija. Tačiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupės yra sukoncentruotos kompaktiškoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai Šri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadiečiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus šalies vienybei, ji vis vien žalinga politinei sistemai. Politikai sugaišta tiek daug laiko ir jėgų, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai būna ilgalaikės, kad politika tampa (arba atrodo tampančia) vien savanaudiška kova dėl valdžios ir privilegijų. Tokie politikos formos ir stilius didina piliečių nepasitenkinimą demokratija, ugdo cinišką požiūrį į politinę sistemą. Dar blogiau tai, kad nesant abipusių garantijų, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupėms suteikiama veto teisė, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ryžtingai spręsti bet kokią svarbesnę problemą, aktualią vienai arba kelioms grupėms. Todėl imobilumas, sąstingis yra būdingas segmentuotų visuomenių bruožas, ir todėl jose anksčiau ar vėliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnes politinės sistemos įvedimo.

Nėra universalių būdų, padedančių sumažinti antagonizmą demokratinėse valstybėse. Vienas iš kelių – sumažinti vyriausybės vaidmenį, siekiant kad ji kuo mažiau būtų tiek privilegijų, tiek nepasitenkinimo šaltiniu. Tačiau tai gali būti tik laikina priemonė, nes šiuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai ryšiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todėl reikalingi kiti įtampos mažinimo keliai. Vienas jų – sudaryti plačią koaliciją, kuri galėtų tapti valdančiąja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratų partija, Malaizijos Nacionalinės vienybės organizacija). Tačiau daugelio šalių patirtis parodė, kad koalicinės fronto pobūdžio partijos yra daugiau išimtys, atsiradusios konkrečiomis aplinkybėmis, ir galinčios funkcionuoti tik mažoritarinės rinkiminės sistemos sąlygomis: esant proporcionaliai rinkimų sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavęs truputi daugiau, negu 40% balsų, niekada nebūtų tapęs valdančiąja partija. Kai kuriose šalyse efektyvus instrumentas yra didesniųjų grupių veto teisė (Šveicarija, ilgą laiką taip pat Libanas), tačiau šiuo atveju būtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje šalių. Todėl visose poliarchijose šalia politizuoto parlamento problemų sprendimas realizuojamas per kitas institucijas – vykdomąją valdžią, biurokratiją, derybų mechanizmus, neformalias struktūras.