Partizaninis karas

Pirmasis partizaninio karo etapas:
1944 07-1946 05

Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą.Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD,NKGB…), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai.pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos…Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo tvirtai apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys-priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadais būdavo išrenkami nepriklausomybės kovų kariškiai, mokytojai, policininkai.

Jau 1944-ųjų rugpjūtį Zarasų, Trakų, Ukmergės, Panevėžio, Alytaus apskrityse spontaniškai būrėsi stambesni ginkluotų partizanų junginiai.Vieną pirmųjų kovinių akcijų įvykdė Zarasų partizanai, vadovaujami apskrities vanagų vado kapitono Afanaso Kazano ir nepriklausomybės kovų savanorio Antano Streikaus. Rugpjūčio 15-osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius.
1944-1945 metais partizanai miškuose įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas. Jų ieškodama okupacinė kariuomenė pasitelkdavo net lėktuvus. Aptikę partizanus, lakūnai nurodydavo taikinius minosvaidžiams. Vyko tikri mūšiai. Štai Pietų Žemaitijos miške buvusioje stovykloje buvo įrengti bunkeriai, į kuriuos įvažiuodavo net vežimai. 1944-ųjų gruodį, aviacijai išžvalgius stovyklą, NKVD kariuomenei ją apsupus, verždamiesi žuvo 16 partizanų.

Tuo pat metu partizanų vadai ruošia Lietuvos išlaisvinimo planus. Susiklosčius palankiai tarptautinei situacijai(kilus Vakarų-Rytų ginkluotam konfliktui ar tarptautinei bendrijai pareikalavus, kad Sovietų Sąjunga išvestų savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų), reikėjo greitai mobilizuoti Lietuvos gyventojus ir perimti į savo rankas valstybės sienų apsaugą, sutrukdyti galimą gyventojų deportaciją ir represijas, neutralizuoti okupacinės valdžios institucijas, o esant reikalui – ir organizuoti ginkluotą pasipriešinimą.

Nuo 1944 metų būdavo užpuldinėjami miesteliai. Užėmę miestelį, gausūs (po šimtą ir daugiau kovotojų) partizanų daliniai sunaikindavo valsčiaus dokumentus, mobilizacijos sąrašus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvindavo suimtuosius, nušaudavo ypač uolius okupacinės valdžios statytinius, kitus perspėdavo netarnauti priešui.
1945 metų pavasarį, miškuose susitelkė apie 30000 vyrų. Dideli partizanų būriai praktiškai kontroliavo visa Lietuvos teritoriją, išskyrus miestus. Jie nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, užblokuodavo kelius, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD kariuomenei, stodavo į mūšį.

Okupantams buvo sunku suformuoti valdžios organus. Mažai kas norėjo tarnauti naujajai valdžiai, o ir sutikę eiti pareigas buvo nepatikimi. Dažnas apylinkės pirmininkas perspėdavo gyventojus apie būsimas rinkliavas ir baudžiamąsias akcijas, parūpindavo besislapstantiems dokumentus. Daugelyje vietovių okupacinės valdžios įstaigų veikla buvo visiškai paralyžiuota. Tarnautojai, gavę partizanų perspėjimus, atsisakinėjo pareigų. Okupacinė valdžia metė prieš partizanus dar didesnius kariuomenės dalinius, pranašesnius ne tik skaičiumi, bet ir ginkluote. Stovyklauti dideliais būriais tapo pavojinga, reikėjo galvoti apie tobulesnes struktūras bei lankstesnę kovos taktiką.

Antrasis etapas:1946.05 – 1948.11

Antrasis etapas prasidėjo bandymu kurti vieningą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę.Užmezgami ryšiai su užsienyje Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK), ieškoma Vakarų pasaulio paramos.Nepriklausomybės viltys siejamos su galimu Rytų-Vakarų konfliktu.Aktyvių kovotojų skaičius sumažėja iki kelių tūkstančių žmonių.Formuojasi tvirti teritoriniai junginiai-partizanų apygardos.
Perpratus partizaninio karo taktiką,okupantų nuostoliai sumažėjo.1944-1945 partizanų žuvo daug kartų daugiau, nei buvo nukauta priešų.Tuo metu žuvo apie pusę per visą partizaninį karą kritusių kovotojų.Todėl rengiantis ilgesniam partizaniniam karui su gausesnėmis ir geriau ginkluotomis priešo pajėgomis, teko tausoti jėgas ir atsisakyti atvirų kautynių. Todėl dažniausia partizanų kovine operacija tapo pasala.Žvalgams išsiaiškinus,kur važiuos enkavėdistai ar stribai bei okupacinės valdžios pareigūnai, partizanai jų laukdavo patogioje vietoje ir staiga iš pasalos puldavo. Šios akcijos dažniausiai būdavo sėkmingos, leisdavo papildyti ginklų atsargas, sunaikinti vieną kitą pareigūną ar enkavėdistą, sutrukdyti mokesčių rinkimą ir kaimo žmonių terorizavimą.
“<…>užsiklojome žolėmis ir medžių šakelėmis, ilgai gulėjome pasiruošę. Priešas pamažu artėjo. Po vado automato serijos, sekunde vėliau, kirtome iš visų ginklų, sprogo puolamosios vokiškos granatos, ir lyg kokie žali miško kupstai metėmės pirmyn.<…>greičiausiai rusai patys gerai nesuvokė,kas čia atsitiko. Mūsų ugnis jiems buvo netikėtai stulbinanti. “( Laisvės kovų archyvas, Kaunas 1997, 46 psl. ). Taigi pasalų sėkmė priklausė nuo pasalų netikėtumo ir gebėjimo greitai pasitraukti. Todėl ypač dažni buvo vadinamieji “skrajojantys” partizanų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo.tokių būrių buvo Dzūkijoje, Trakų apskrityje ir kitur. Enkavėdistams siaubą kėlė Žalio Velnio vadovaujami partizanai, kurie ilgiau kaip tris dienas niekur neapsistodavo.
Buvo veikiama ir kitomis kryptimis: boikotuojami rinkimai, užmezgami ryšiai tarp apygardų, platinama partizanų spauda, naikinami šnipai ir aktyvūs kolaborantai, suteikiama pagalba nukentėjusiems nuo teroro.

Taip partizanai 1946 metais įgavo persvarą: nukovė daugiau priešų, nei žuvo pačių partizanų.ši persvara išliko iki 1949-ųjų.

Trečiasis etapas: 1948 11-1953 05

Organizacine prasme pradžia sėkminga: sukuriama vieninga partizanų organizacija-Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS). LLKS Tarybos Prezidiumui sutekiami aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai. Ruošiantis ilgai okupacijai, buvo nutarta tausoti jėgas, riboti naujų kovotojų priėmimą. Užtat numatyta į pogrindinę veiklą įtraukti kuo daugiau legaliai gyvenančio jaunimo. Jonas Žemaitis (LLKS pirmininkas ), dar būdamas Kęstučio apygardos vadu, buvo suorganizavęs platų Lietuvos Laisvės armijos (LLA ) organizacinio sektoriaus narių tinklą. Numatyta šį darbą tęsti. Taip buvo ruošiamasi pereiti prie naujos pasipriešinimo formos-neginkluotos kovos.
Politinė situacija lėmė partizanų strategiją. Pirmoji strateginė sritis-Lietuvos politika. Partizanų vadai besąlygiškai tikėjo ir rėmėsi moralia pasaulio didžiųjų politika. Su viltimi buvo žvelgiama į kiekvieną Jungtinių Tautų priimtą žmogaus ir tautų teises ginantį dokumentą. Deja, nors daugelis valstybių nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS fakto, šis nepripažinimas realių vaisių neatnešė.

Antra strateginė sritis-pačios partizanų organizacinės struktūros tobulinimas ir veikla užsitęsusios okupacijos sąlygomis. Tolesnė ginkluota kova sunkėjo, reikalavo vis daugiau aukų, todėl buvo ieškoma kitų veiklos formų. Svarbiausiu uždaviniu tapo tautos dvasinių vertybių ir materialinių išteklių išsaugojimas.
Trečioji strateginė sritis-tai būsimos nepriklausomos valstybės modelio kūrimas. Šis modelis turėjo labiausiai atitikti okupacijos vargus pakėlusios tautos lūkesčius ir garantuoti socialinį teisingumą bei visuotinę gerovę.
Tačiau tai jau buvo gulbės giesmė-paskutiniojo ir paties tragiškiausio laisvės kovų etapo pradžia. Vykdomi masiniai trėmimai ( 1949 metais iš Lietuvos ištremta 33049 žmonių, 1950 m.-1355 žmonių, 1951 m.-21177 žmonių, 1952 m.-3019 žmonių, 1953 m.-1649 žmonių ), įkuriami kolchozai, vienkiemių gyventojai prievarta keliami į kolchozų gyvenvietes. Išardoma nusistovėjusi kaimo gyvenimo sankloda sunaikinama partizanų atrama kaime. Suimti partizanai verbuojami, iš provokatorių kuriami legendiniai štabai, sunaikinti partizanų štabai sunkiai atkuriami, partizanų struktūros ardomos iš vidaus. 1952-aisiais dauguma partizanų štabų sunaikinta pasitelkus agentus smogikus. 1953 02 11 žuvo LLKS Tarybos visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis. Nustojo eiti LLKS leidiniai. Galiausiai 1953 05 30 suimtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis. Sušaudytas 1954 11 26. LLKS vadovybė nustojo egzistuoti. Organizuotas partizaninis pasipriešinimas baigėsi, tačiau keletas pavienių partizanų išsislapstė dar dešimt ir daugiau metų.
Per visą partizaninių kovų laikotarpį NKVD skatino legalizuotis. Jau 1945 metų pradžioje okupacinė valdžia vien karinėmis priemonėmis nepalaušianti. Pavasarį miškuose buvo apie 30000 ginkluotų ir neginkluotų vyrų. Dar karas vyko, ir turėti savo užnugaryje tokią po visą Lietuvą besislapstančiųjų armiją buvo pavojinga. Todėl 1945 metų vasario mėnesį okupacinė valdžia paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kuriame ragino legalizuotis šaukimo į Raudonąją armiją vengiančius vyrus.
Žmonės nepatikliai žiūrėjo į valdžios raginimus ir neskubėjo registruotis. Netrukus šis kreipimasis buvo pakartotas, o po mėnesio NKVD komisaras pažadėjo nebausti nuo kariuomenės besislapstančiųjų ar dezertyravusių iš Raudonosios armijos vyrų. Kaip atsakas į šio įsako nepaisymą, 1945 07 7 apie 1,2 partizanų šeimų sugrūsta į gyvulinius vagonus ir “išvežta į kurortą”-Sibirą:”pirmasis ešelonas, gal apie 50 vagonų, prikimštas negailestingai. Moterys, vaikai, seneliai, kūdikiai, ligoniai -visi sugrūsti į dvokiančius, rusiškus, gyvuliams vežti vagonus, visi pakeliui į pražūtį, į baisųjį rusiško naikinimo katilą kažin kur Rusijos toliuose”(Juozas Barisa, “Gyvenome vien tik viltimi”, Kaunas 1998, 13 psl. ). 1946 metų “amnestija” vėl buvo pakartota, tačiau šį kartą visai atvirai pagrasinta vietoj kiekvieno besislapstančiojo imti įkaitais jo šeimos narius. Šį kartą dar greičiau – tepraėjus trims dienoms nuo raginimo legalizuotis – vėl prasidėjo trėmimai. Kai kurių partizanų tėvai buvo suimti.
Iš 38000 per visą pokarį atėjusių legalizuotis vyrų 1952 metų pabaigoje begyveno tik keletas tūkstančių.