Partinių politinių sistemų funkcionavimo ypatybės
Jau buvo kalbėta, kad pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripažintų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų šalyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės (kitaip tariant, antisisteminės) partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė mažuma, neišvengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti valdžią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Demokratinės sistemos, įkurtos daugelyje buvusių kolonijų, žlugo pirmiausia todėl, kad konkuruojančios partijos prisilaikė visai nesuderinamų požiūrių, neprisilaikė bendrų žaidymo taisyklių, o daugelis dar nepripažino režimo ir net valstybės legitimumo. Autoritarinis režimas, kuri daugumoje atvejų įvedė kariškiai, buvo vienintelė reali išeitis iš chaoso.
Demokratiniams režimams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Valdo paprastai partija (arba jų blokas), nugalėjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinės, tačiau ne priešiškai nusistačiusios partijos. Vykdomas teisinis partijų veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių (bet ne Didžiosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrėžtos partijų funkcijos ir veiklos sąlygos. Autoritarinių ir totalitarinių režimų sąlygomis PS tampa režimo paramos instrumentu, o dominuojanti partija iš esmės susilieja su valstybe. Partinės sistemos keičiasi. Per pastaruosius 10 metų daugumoje postkomunistinių valstybių vietoje vienpartinių susiformavo daugiapartinės sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 šalyse įsitvirtino vienpartinės ir 20 šalių – bepartinės sistemos, tačiau vėliau dauguma (34) vienpartinės sistemos persiformavo į daugiapartines.
Šalyse su tvirtesnėmis demokratijos tradicijomis taip pat yra “antisisteminių” partijų ir grupių, tačiau jos užima marginalinę padėtį, neturi plačios paramos ir todėl separatistinės partijos Didžiojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskų ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinė naga taryba) , sikhų Dal khalsa, musulmonų partijos Kašmyre) negali padaryti tokio destruktyvinio efekto.
Daugiapartinių sistemų (kartu ir visos politinės sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijų etninių ir regioninių sąsajų. Jeigu dominuojančių bei kitų reikšmingesnių partijų bazė yra teritorinė ir ypač etnoregioninė, tai neišvengiamai stiprina (etno) regioninę politinę diferenciaciją, o perspektyvoje net fragmentaciją. Tarp demokratinių valstybių tokios tendencijos būdingos šalims, kuriose veikia įtakingos etnoregioninės partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, iš dalies Ispanijai. Visose šiose šalyse problema buvo sprendžiama, decentralizuojant valdymą arba panaudojant federacinės sandaros principus, tačiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kurių Indijos valstijų (Pandžabo, Kašmyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzdžiai, nebūtinai užtikrina išcentrinių tendencijų susilpnėjimą. Daugiapartinė sistema nesudaro teritorinės dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingų partijų socialinė bazė proporcingai aipma visą šalies teritoriją.
Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Išsivysčiusiose šalyse didžiausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į šią klasę ir todėl klasinės partijos (pav., kairieji ir dešinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinėmis, ideologiniai skirtumai tarp jų labai sumažėja. Lemiamą reikšmę gali turėti ir mažumų parama, ir partijos negali neatsižvelgti. Išdavoje visose didesnėse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis išlygomis galima pavadinti kairiosiomis, dešiniosiomis ir centristinėmis. Todėl ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių partijų žymiai sumažėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruožas – pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinės partijų organizacijos turi išreikšti ir savi regionų interesus, o tai reiškia, kad didžiosios partijos turi būti decentralizuotos. Jungtinėse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad šalyje veikia 51 Respublikonų ir tiek pat Demokratų partijų. Dėl šių visų priežasčių savo požiūriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinės organizacijos nariai yra artimesni konkuruojančios partijos analogiškai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms.
Vidinė partijų diferenciacija ir bendras partijų suartėjimas turi svarbių pasekmių sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka ieškoti kompromisų tarp skirtingų frakcijų savo gretose, kooptuoti jų atstovus į partijos vadovybės ir, jei partija tampa valdančiąja, vyriausybės sudėtį. Formaliai vienpartinė vyriausybė realiai nedaug skiriasi nuo koalicinės.
Kita labai reikšmingas šio proceso rezultatas yra tai, kad valdančiųjų partijų kaita neturi dramatiškų pasekmių nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinėse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su išlygomis taip pat Vokietijoje) čia svarbų vaidmenį vaidina moderuotas abiejų partijų pobūdis, daugiapartinėse sistemose – koalicinių vyriausybių tradicija. Atitinkamai pasikeitė ir rinkėjų elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) būdinga, kad rinkimuose nemaža rinkėjų dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimančiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato – Vakarų Europoje ši tendencija (aiškiai susieta ir su klasinių skirtumų mažėjimu) išryškėjo nuo septintojo dešimtmečio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkėjai balsuoja už konkretų kandidatą vien todėl, kad neduoti laimėti jo varžovui. Kaip parodė viešosios nuomonės apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusė, atidavusių savo balsus už Reagan’ą iš tikrųjų norėjo tik atsikratyti Jimmy Carter’io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas būdingas ir pokomunistinėms šalims. Rusijoje Boris Jelcin laimėjo 1996 m. rinkimus vien todėl, kad daugumai rinkėjų komunistas Ziuganov buvo dar mažiau priimtinas).
