Mykolo Lietuvio politinė programa
Mykolo Lietuvio politinė programa aprašoma jo paties knygoje “Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius”. Ši knyga 1550 m. buvo įteikta Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Šiame veikale Mykolas Lietuvis skatina Jogailos palikuonį suimti Didžiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisinėmis priemonėmis pažaboti plintančią bajorų savivalę. Tiesa apie patį Mykolą Lietuvį tikslių biografinių žinių nėra, manoma, kad jis buvęs Lietuvos bajoras, tačiau įvarūs šaltiniai jo pavardę skelbia vis kitaip.
Savo veikale Mykolas Lietuvis sielojasi dėl to, kad vis daugiau LDK priklausiusių žemių pereina Maskvos kunigaikščio valdžion, ir, kad Krymo totoriai nebaudžiami plėšia Lietuvos sritis. Šitokia Lietuvos smukimo priežastimi autorius laiko viešpataujančių sluoksnių savanaudiškumą, visuomenės papročių sugedimą, girtuokliavimą ir teisybės nebuvimą. Mykolas Lietuvis pasigęsta tvirto valdovo valdymo, kurį jis laiko galybės šaltiniu. Apgailestaudamas jis prisimena Vytauto valdymo laikus kai lietuviai buvo karingi, santūrūs ir blaivūs.
Mykolas Lietuvis savo knygoje aštriai kritikuoja Lietuvos teismus, juose vyraujančią neteisybę, smurtą nukreiptą prieš varginguosius. Jis teigia, kad Lietuvos Statutas gina tik didikų teises, taip pat arvirai nepritaria teisminėms feodalų privilegijoms.
Mykolas Lietuvis pasisako ir prieš feodalinės Lietuvos mokesčių sistemą, kur mokesčius moka vien tik pavaldūs miesto gyventojai ir skurdūs žemdirbiai. Jis siūlo įvesti mokesčius visiems krašto gyventojams, imti juos ne nuo žmogaus, o nuo žemės, nes kas turi daugiau žemės, tas daugiau moka mokesčių.
Ypač griežtai Mykolas Lietuvis smerkia katalikų dvasininkus, kurie plėšia ir švaisto liaudies triūsą. Taip pat jis kritikuoja ir pačią bažnyčią. Pasak jo, vyskupus ir klebonus žemėmis apdovanodavo kunigaikščiai tam, kad tie skelbtų tikėjimą ir mokslą, bet aukštieji bažnyčios hierarchai prie bažnyčių negyvena, o dykinėja, krauna turtus ir lėbauja švaistydami žmonių turtą. Čia Mykolas Lietuvis iškelia klausimą: jeigu dvasininkai neatlieka savo pareigų, tai kam jie naudojasi bažnyčiai skirtomis žemėmis ir tose žemėse gyvenančiais valstiečiais?
Mykolo Lietuvio veikale yra nemažai kritiškų priekaištų Lietuvos didikams, nesirūpinantiems valstybės reikalais ir nesąžiningai naudojantiems iždą bei nesaugantiems valstybinių paslapčių.
Mykolo Lietuvio veikale atsispindėjo lietuvių romėnišksios kilmės teorija. Ramdamasis ja jis siūlo vietoj LDK vartojamos rusų kalbos įvesti lotynų ir apgailestauja, kad nėra gimnazijų kur būtų mokoma šios kalbos.
Pagrindiniai tendencijai – Lietuvos feodalinės valstybė stiprinimui – yra palenktas visas Mykolo Lietuvio veikalo turinys. Čia jis pastebi sustiprėjusią Maskvos valstybę kaip pavojingiausią LDK varžovą. Taip pat jis siekia įtikinti Lietuvus – Lenkijos valdovą, kad šis Maskvos kunigaikšio ir totorių chanų pavyzdžiu tvirčiau paimtų valdžią į savo rankas, sustiprintų valstybės centralizaciją, padarydamas galą feodalų savivalei, netvarkai teismuose ir aukštuomenės papročių sugedimui. Šiuo veikalu Mykolas Lietuvis atspindi Lietuvos feodalų interesus ir klasinius požiūrius.
