Moralė kaip antinatūra – IV dalis

– Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t.y. visokią s v e i k ą moralę, valdo gyvenimo instinktas,- kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono -“privalau” ir “neprivalau”, koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, a n t i n a t ū r a l i moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik p r i e š gyvenimo instinktus,- ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų p a s m e r k i m a s. Sakydama “Dievas mato širdį”, ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko g y v e n i m o p r i e š u… Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas… Kur p r a s i d e d a “Dievo karalystė”, ten baigiasi gyvenimas…