Moralė kaip antinatūra – III dalis

Juslumo sudvasinimas vadinamas m e i l e: ji yra didysis triumfas prieš krikščionybę. Kitas triumfas yra p r i e š i š k u m o sudvasinimas. Jis reiškiasi tuo, kad aiškiai suvokiama, kaip svarbu turėti priešų: žodžiu, kad elgiamasi ir sprendžiama priešingai, negu buvo elgiamasi ir sprendžiama iki tolei. Visais laikais Bažnyčia troško sunaikinti savo priešus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Bažnyčia egzistuoja… Net politikoje priešiškumas dabar pasidarė labiau sudvasintas – daug protingesnis, daug apdairesnis, daug n u o l a i d e s n i s. Beveik kiekviena partija savisaugos interesą sieja su tuo, kad visiškai nenusilptų priešinga partija; tas pats ir didžiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priešai reikalingesni negu draugai: tik prieštaroje ji jaučiasi esanti būtina, prieštaroje ji t a m p a būtina… Ne kitaip mes žiūrime į “vidaus priešą”: ir čia priešiškumą mes sudvasinome, ir čia suvokėme jo v e r t ę. Esame k ū r y b i n g i tik turėdami daug priešybių; liekame j a u n i tik todėl, kad siela nesiilsi, netrokšta ramybės… Niekas mums nėra taip svetima, kaip tas anų laikų “sielos ramybės” troškimas, k r i k š č i o n i š k a s troškimas; niekas mums nekelia tiek mažai pavydo, kaip moralinė karvė ir riebi ramios sąžinės laimė. Kai atsisakoma karo, atsisakoma ir d i d ž i o gyvenimo… Žinoma, daugeliu atvejų “sielos ramybė” tėra nesusipratimas,- kažkas k i t a, kas nedrįsta vadintis tikruoju vardu. Neišsisukinėdamas ir be išankstinio nusistatymo pateikiu porą atvejų. Pavyzdžiui, “sielos ramybė” gali būti švelnus didelio gyvuliškumo persimainymas į moralumą (ar religingumą). Arba nuovargio pradžia, pirmasis šešėlis, kurį meta vakaras, bet koks vakaras. Arba ženklas, kad oras yra drėgnas, kad artėja pietų vėjai. Arba nesąmoningas dėkingumas už gerą virškinimą (kartais vadinamas “žmonių meile”). Arba ramybė, apimanti sveikstantįjį, kuriam atsišviežina visi daiktai ir kuris laukia… Arba būsena po stipraus mus valdančios aistros patenkinimo, malonus retai jaučiamo sotumo jausmas. Arba senatviškas mūsų valios, mūsų geidulių, mūsų ydų nusilpimas. Arba tingumas, tuštybės įkalbėtas pasipuošti moralės blizgučiais. Arba tikrumas, net baisus tikrumas, pakeitęs ilgai trukusią įtampą ir kančią, susijusias su netikrumu. Arba darbe, kūryboje, veiksme, troškimuose pasiektos brandos ir meistriškumo išraiška, ramus atokvėpis, p a s i e k t a “valios laisvė”… S t a b ų saulėlydis: kas žino? Gal tai tik viena iš “sielos ramybės” formų…