Moralė kaip antinatūra – II dalis

Tą pačią priemonę – išpjovimą, sunaikinimą – instinktyviai pasirenka kovodami su geiduliais tie, kurie yra pernelyg silpnavaliai, pernelyg išsigimę, kad sugebėtų juos apriboti; ją pasirenka tos natūros, kurioms, kalbant metaforiškai (ir be metaforos), reikalingas la Trappe 18 , tam tikras priešiškumo lozungas, p r a r a j a tarp savęs ir aistros. Radikalios priemonės reikalingos tik degeneratams; silpnavališkumas, o konkrečiau tarus, nesugebėjimas n e r e a g u o t i į tam tikrą dirgiklį, savaime yra tik kitas degeneracijos pavidalas. Radikalus priešiškumas, mirtinas priešiškumas juslumui yra apmąstymo vertas simptomas: čia leidžiama spėlioti apie tokio ekscesų vergo bendrąją būseną.- Beje, toks priešiškumas ir tokia neapykanta pasiekia apogėjų tik tada, kai tokios natūros pačios nepajėgia imtis radikalaus gydymo, nusikratyti savo “šėtono”. Pakanka apžvelgti visą šventikų ir filosofų, kartu ir menininkų, istoriją: nuodingiausi žodžiai prieš jusles ištarti n e impotentų ir n e asketų, o nepakenčiamų asketų, tokių žmonių, kurie buvo priversti būti asketais…