Modernizacija
Modernizacija yra procesas, kurio metu tradicinė, kaimo, agrarinė visuomenė virsta pasaulietine, industrine, miestų visuomene.
Moderni visuomenė dažniau visa ko pagrindu laiko individą, negu agrarinės, valstietiškos visuomenės, grupės ar bendruomenės. Modernioje visuomenėje stengiamasi specializuotis vienoje srityje, vystant darbų pasidalinimą. Moderni visuomenė nesiremia teisėmis ir privilegijomis, kurias gauna atskiros individų grupės ar individai, nesivadovauja tradicijomis ir papročiais. Jos stengiasi vadovautis logiškais ir moksliškais metodais ar būdais.
Socialinės transformacijos sąlygos, kurios vedė į modernizaciją išaugo iš Europos socialinių, ekonominių sąlygų. Didžioji šių sąlygų dalis išsivystė iš komercinio kapitalizmo viduramžių Europoje. Pirmą karta ekonomika pakeitė savo tikslus nuo vartojimo į produkciją. Atsirado nauja rinkų rūšis, kuri rėmėsi paklausos – pasiūlos mechanizmu. Pagausėjo kapitalo investicijos, kurios buvo reikalingos ateities produkcijai.
Pirmą kartą kaimo agrokultūriniai reitingai buvo už miestų ir prekybos centrų. Žemės turėjimas nebebuvo socialinė vertybė, kaip tai būdavo ankstesniais laikais; išskirtinė žemvaldžio vieta buvo užvaldyta pirklių ir amatininkų. Ankstesnis skirtumas tarp žemvaldžio ir bežemio dabar leido atsirasti skirtumui tarp darbdavio ir darbininko. Kariuomenės reikšmė nyko.
Nuo pat pradžių modernizacija turėjo du pagrindinius bruožus. Vienas iš jų buvo siejamas su dinamišku vystymusi, žiūrėjimu į ateitį ir progresyvumą, teikiantį vilčių perteklių, laisvė ir kita vertus modernizacija įnešė susvetimėjimo, skurdo, nusikalstamumo, aplinkos taršos didesnes problemas.
Kai kurie modernizmo bruožai, po jų sustiprėjimo iki tam tikro lygio, sukėlė atgalinė reakciją. Žmonės iš užgrūstų miestų, ėmė grįžti į kaimus ar priemiesčius. Kai juos užkniso masiškai atštampuoti produktai, iškilo susidomėjimas natūraliais produktais ir rankų darbu.
