Mikalojus Kopernikas – Baltų žemės genijus

(500 metų nuo M. Koperniko didžiojo apsisprendimo)

Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Tik nuo Koperniko galėjo prasidėti tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos mokslai bei technika. Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkams bei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai. Juk galima įžvelgti kai kuriuos Koperniko ryšius su Lietuva.

Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torunę kadaise Kulmo žemės pakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų, jotvingių ir lietuvių kraštus. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių valstybė nusilpo ir pakriko. Per vadinamąjį trylikos metų karą, užsitęsusi nuo 1454 iki 1466 m., Torunė drauge su Vyslos žemupio kairiojo kranto slaviškomis žemėmis ir dalimi senovės prūsų pamedėnų bei pagudėnų genčių teritorijų iš kryžiuočių atiteko Lenkijai. Pastarosios vasale tapo ir Varmijos vyskupystė, giliai įsiterpusi į kryžiuočių valdžioje likusių prūsų ir vakarinių lietuvių gyvenamas žemes. Varmijos vyskupas kartu buvo ir gana savarankiškas pasaulietiškasis vyskupystės valdovas.

Didžiojo astronomo tėvas, irgi Mikalojus, turtingas Krokuvos pirklys ir politinis veikėjas, trylikamečio karo metu persikėlė gyventi į Torunę ir čia vedė vietinio dvarininko ir pirklio Luko Vacenrodės dukrą Barbarą. 1473 m. jiems gimė ketvirtasis vaikas – būsimasis astronomas, matematikas, gydytojas, ekonomistas, teisininkas, inžinierius, bažnytinis ir politinis veikėjas Mikalojus Kopernikas. 1483 m. nuo maro mirė Kopernikų šeimos galva. Tapusi našle, Barbara su mažaisiais berniukais Andriejumi ir Mikalojumi (dukros jau buvo suaugusios) persikėlė į Vloclaveką pas savo brolį Luką Vacenrodę, tuometinį kanauninką. Ten abu berniukai ėmė mokytis katedros mokykloje, vadinamojoje Krokuvos universiteto „kolonijoje“. Mikalojus susižavėjo matematika ir astronomija.

1491 m. dėdė Lukas jaunąjį Mikalojų pasiuntė į Krokuvos universitetą. Šis universitetas buvo įkurtas 1364 m. Tačiau, neilgai gyvavęs, visiškai sunyko, ir Jogailai 1400 m. jį teko vėl atgaivinti ir labai sustiprinti. Ilgainiui jis ėmė garsėti geromis astronomijos paskaitomis, įžymiais astronomijos profesoriais, tarp kurių ypač išsiskyrė Vaitiekus iš Brudzevo (Voicechas Brudzevskis). Jis 1494 m. persikėlė į Vilnių kur dirbo karaliaus dvare, čia 1497 m. mirė ir buvo palaidotas. Dalis Krokuvos universiteto profesorių pritarė humanizmo idėjoms, studijavo Antikos rašytojų kūrinius, žavėjosi Antikos kultūra, jos laisvės idealais, nagrinėjo Platono filosofiją. Šitokios nuotaikos persiduodavo ir daugeliui studentų. Šio humanistinio judėjimo entuziastai buvo susibūrę į „Pavyslio literatūrinę bendriją“ (Sodalytas Vistulana), dariusią jaunajam Kopernikui didelę įtaką.

Krokuvoje Kopernikas įsisavino visas to meto astronomijos žinias, išmoko matuoti dangaus kūnų koordinates, naudotis planetų padėčių lentelėmis. Astronomijos profesoriai pripažino Ptolemėjo geocentrinę sistemą, tačiau kritiškai vertino nemažai Ptolemėjo teorijos detalių, matė jų dirbtinumą ir griozdiškumą, pastebėjo išskirtinį Saulės vaidmenį planetų sistemos sandaroje. Antikos kūrinių komentaruose Kopernikas irgi aptiko minčių apie ypatingą, netgi centrinį Saulės vaidmenį Visatoje. Aštrus jo protas siekė toliau. Jis ėmė abejoti ne tik atskiromis Ptolemėjo sudėtingų geometrinių schemų detalėmis, bet ir pačia geocentrinės koncepcijos esme: ar tikrai didžiulė Saulė ir tolimos žvaigždės skrieja apie mažytę Žemę. O gal juda Žemė? Tačiau pirmosios abejonės dar buvo labai nedrąsios. Juk atrodė, kad Žemės judėjimo galimybei prieštarauja visa kasdienio gyvenimo patirtis, „ sveikas protas“, didžiuliu Aristotelio ir Ptolemėjo autoritetu pagrįsta oficialioji nuomonė.

1495 m. Kopernikas paliko Krokuvos universitetą jo nebaigęs ir pusantrų metų išbuvo tai namie Torunėje, tai pas dėdę Luką Vacenrodę, dabar jau Varmijos vyskupą, jo rezidencijoje Heilsberge (dabar Licborkas). Čia jis laukė kanauninko vietos, kurios tuo metu dar negavo, ir mintyse brandino Krokuvos universitete užsimezgusias abejones dėl geocentrinės sistemos. Jis suprato, kad reikia dar labai daug šviestis. Reikia studijuoti senovės graikų mąstytojų kūrinius, kuriuose įvairiai samprotaujama apie Visatos santvarką, kai kuriuose jų rašoma ir apie galimą Žemės judėjimą. Visų pirma reikia nuodugniai išstudijuoti patį Ptolemėjo veikalą. Negalima pasitenkinti šio veikalo įvairių komentarų, atpasakojimų, jame paliestų atskirų klausimų nagrinėjimu. Taigi, būtina mokytis senovės graikų kalbos ir gauti reikiamus graikų autorių kūrinius. Taip pat pravartu dar tobulinti ir savo matematinį išsilavinimą. Vadinasi, dar reikia studijuoti. Ir studijuoti ne bet kur, o pačioje Italijoje – Renesanso idėjų šalyje.

Šis Koperniko noras atsidurti Italijoje sutapo su vyskupo Luko Vacenrodės pastangomis užtikrinti savo sūnėnui bažnytinę karjerą. Varmijos vyskupijos kapitula 1496 m. išsiuntė Koperniką į Bolonijos universitetą ir įpareigojo studijuoti bažnytinę teisę. Tačiau Bolonijoje jis labiausiai gilinosi į astronomiją ir matematiką, mokėsi graikų kalbos, studijavo senovės raštus, taip pat ir paties Ptolemėjo kūrinį, domėjosi filosofija, literatūra, muzika, daile. Tuo tarpu teisei skyrė daug mažiau laiko. Greitai jis susipažino ir labai susidraugavo su astronomijos profesoriumi Domeniko Marija di Novara, uoliu ir patyrusiu dangaus kūnų stebėtoju, praktinės astronomijos specialistu. Ši draugystė ir bendras darbas Kopernikui labai sustiprino praktinės astronomijos žinias ir įgūdžius, paskatino Koperniką pačiam aktyviau imtis astronominių stebėjimų. O svarbiausia, kad Koperniko galvoje pamažu subrendo anais laikais dar labai reta mintis, jog mokslinės teorijos privalo remtis stebėjimų faktais, o ne autoritetų žodžiais. Vienas toks Koperniko stebėjimais nustatytas faktas ypač sustiprino jo abejones Ptolemėjo teorija. Būtent D. Novaros paskatintas, Kopernikas 1497 m., kruopščiai išmatavo Mėnulio kampinį skersmenį ir įsitikino, kad jis, keičiantis fazėms, praktiškai nekinta. Tuo tarpu pagal Ptolemėjo epiciklinę teoriją priešpilnio ir delčios metu Mėnulis turėtų būti beveik du kartus arčiau Žemės, negu jaunaties ar pilnaties metu.

Toliau studijuodamas, Kopernikas galutinai patikėjo, kad Žemė nėra Visatos centras, o tik viena iš planetų, kad ji sukasi apie savo ašį, kad visos planetos, tarp jų ir Žemė, skrieja apie Saulę. Tačiau šiuos nepaprastai svarbius, o aniems laikams dar ir ypač drąsius, tiesiog įžūlius teiginius reikėjo pagrįsti. Geriausias pagrindimas būtų visiškai nauja, stebėjimų faktus atitinkanti Visatos sandaros teorija. Vadinasi, reikia surinkti daugybę stebėjimų duomenų, juos analizuoti, apmąstyti ir atlikti daugybę matematinių, daugiausia geometrinių skaičiavimų. Visa tai suvokęs, Kopernikas pradžioje dar dvejoja. Juk uždavinys nepaprastai sunkus. Gal dar per anksti jo imtis. Tačiau iš tikrųjų darbas jau pradėtas. Jau suprasta, kad Žemę reikia sukeisti vietomis su Saule, suvokta planetų nuotolių nuo Saulės eilės tvarka. Kopernikas jau nepajėgia savo minčių atitraukti nuo planetų painių judesių dangaus sferoje analizės. Jam jau pradeda ryškėti mintis, kad daugelis dangaus sferoje matomų reiškinių tėra reliatyvūs, sukelti Žemės judėjimo. Pavyzdžiui, planetų kilpos dangaus skliaute atsiranda dėl Žemės ir kitų planetų greičių ir orbitų plokštumų nevienodumo, metų laikai kinta dėl Žemės ašies posvyrio ir t.t. Tačiau visa tai reikia detalizuoti, tiksliai apskaičiuoti.

Ir štai Kopernikas lyg ir nejučiomis, palaipsniui apsisprendžia sukurti užbaigtą, detaliai išnagrinėtą ir apskaičiuotą heliocentrinę planetų sistemos teoriją ir ją išsamiai išdėstyti didžiuliame veikale, kuris savo lygiu privalo pranokti net didžiojo Ptolemėjo „ Almagestą“. Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada šis didysis apsisprendimas įvyko. Pagaliau šitoks apsisprendimas – tai ištisas procesas, o ne vienkartinis aktas. Panašu, kad Kopernikas apsisprendė 1498–1500 m. laikotarpiu. O šio laikotarpio vidurys – 1499-ji metai. Vadinasi, mes dabar išgyvename nepaprastai reikšmingą ir ypatingai apvalų jubiliejų – 500 metų nuo M. Koperniko didžiojo apsisprendimo.

1500 m. pavasarį Kopernikas atvyko į Romą ir joje išbuvo iki kitų metų pavasario. Čia jis jubiliejinėse iškilmėse atstovavo Varmijos kapitulą, atliko bažnytinės teisės praktiką, dirbo Vatikano bibliotekoje ir archyve, bendravo su daugeliu Renesanso epochos šviesuolių, tęsė astronominius stebėjimus. 1501–1505 m. Kopernikas jau Paduvos universitete. Studijuoja mediciną, ruošiasi teisės egzaminams, toliau skaito senovės graikų ir romėnų raštus, kurių Paduvoje, priklausiusioje Venecijos respublikai, galima daugiau gauti. 1503 m. trumpam nuvyksta į Feraros universitetą, kur išlaiko teisės egzaminus. 1506 m. Kopernikas, renesansinėje Italijoje per daugiau nei devynerius metus susikrovęs didžiulį įvairiapusių žinių bagažą, pasiekęs aukšto lygio universalų humanitarinį išsilavinimą, įgijęs reikiamus mokslinius laipsnius, atvyko į Varmijos vyskupijos kapitulos miestelį Frauenbergą (dabar Fromborkas), nes jau 1497 m. buvo už akių išrinktas šios kapitulos kanauninku. Kitais metais jį pas save į Heilsbergą pasikvietė jo motinos brolis Varmijos vyskupas Lukas Vacenrodė.

Mikalojus Kopernikas penkeriems metams tapo Varmijos vyskupo asmeniniu gydytoju, sekretoriumi, patarėju. Čia jis aktyviai įsijungė į politinę veiklą, visur lydėdavo valstybiniais reikalais važinėjantį savo dėdę, jam padėjo rašyti visokias oficialias notas ir laiškus. 1507 m. Vacenrodė lankėsi Vilniuje. Panašu, kad ir čia jį lydėjo Kopernikas. Tačiau daugiausia jėgų jis skyrė heliocentrinei sistemai – Heilsberge jis parašė nemažą savo būsimosios knygos metmenų dalį. Taip pat 1509 m. išleido savo išverstus iš graikų į lotynų kalbą 7-ojo amžiaus Bizantijos istoriko T. Simokatės laiškus – faktiškai grožinės literatūros kūrinį. Mirus dėdei, Kopernikas grįžo į Frauenbergą. Įtemptai dirbdamas, iki 1515 m. jis parašė nedidelį traktatą, kuriame trumpai, dar be detalių skaičiavimų, išdėstė visus heliocentrinės sistemos pagrindus ir laiško forma išsiuntinėjo savo artimiausiems bičiuliams. Dabar šis veikalas sąlyginai vadinamas „Mažaisiais komentarais“. Tai pirmas viešas naujosios teorijos pagarsinimas.

1516–1519 ir 1520–1522 m. M. Kopernikas buvo Varmijos kapitulos valdų administratoriumi, kurio rezidencija buvo Alenšteine (dabar Olštynas). Čia jam teko ne tik spręsti įvairius politinius, teisinius ar ūkinius klausimus, bet ir vadovauti Alenšteino pilies gynybai nuo puolančių kryžiuočių. Parašė reikšmingą ir gerai įvertintą mokslinį traktatą iš ekonomikos srities „ Apie monetų kalimą“. Apsigynus nuo kryžiuočių, 1522 m. Kopernikas galutinai apsigyvena Frauenberge. Čia jis toliau rašo ir tobulina dar Heilsberge pradėtą savo didžiąją knygą apie heliocentrinę Visatos santvarką, tęsia astronominius stebėjimus. Tačiau visiškai atsidėti vien tik šiam, pačiam svarbiausiam savo gyvenimo darbui jis negali. Jo renesansinis mąstymas ir veiklumas bei didžiulis visapusiškų žinių bagažas jį vis įtraukia į daugialypę administracinę visuomeninę veiklą. Jis paskiriamas Varmijos komisaru, jam tenka laikinai (kol nebuvo naujo vyskupo) atlikti vyriausiojo Varmijos vyskupystės valdytojo pareigas. M. Kopernikas rūpinasi karo ir plėšimų sugriautos ekonomikos atstatymu, žemės ūkiu, prekyba, kelių būkle ir jų tiesimu. Rašo mokslinį darbą apie duonos kepimą ir jos kainas, kitais ekonomikos klausimais. Dalyvauja įvairių seimų ir seimelių veikloje, jų suvažiavimuose, ruošia valstybinius raštus. Pasižymi ir kaip garsus bei humaniškas gydytojas.

Mikalojus Kopernikas administravo kraštą, nuo senų senovės gyvenamą artimų lietuvių giminaičių prūsų. Prūsai gyveno ir kryžiuočiams likusios teritorijos vakarinėje dalyje. O rytinėje kryžiuočių valdų dalyje gyveno vakariniai lietuviai, daugiausia nadruviai ir skalviai. Vietiniai gyvantojai buvo pavergti, paversti baudžiauninkais. Miestai buvo vokiški. Kai kuriuose apsigyveno ir šiek tiek lenkų. Maža dalis buvusios prūsų aukštuomenės pritapo prie užkariautojų, nutauto ir susiliejo su vokiška aukštuomene. Koperniko laikais prūsai ir lietuviai baudžiauninkai vokiškai dar nemokėjo. Bažnyčiose pamokslai jiems buvo sakomi su vertėjais. Netgi išpažintims klausyti reikėjo vertėjų, kurių nuolat trūkdavo. Tai trukdė įsitvirtinti krikščionybei. Buvo poreikis ruošti vertėjus, į prūsų ir lietuvių kalbas versti katekizmą. Kopernikui šios problemos buvo gerai žinomos. Būtent Koperniko laikais Simonas Grunau parašė„Prūsijos kroniką“ (1517–1526 m.). Ten yra ir prūsų kalbos žodynėlis. Du katekizmo vertimai į prūsų kalbą buvo išleisti 1545 m. – antraisiais metais po Koperniko mirties. O dar po poros metų pasirodė ir Martyno Mažvydo Karaliaučiuje išleistas katekizmas ir elementorius lietuvių kalba. Kopernikas žinojo ir apie prūsų bei lietuvių baudžiauninkų 1525–1528 m. sukilimą ir jo žiaurų numalšinimą.

Kryžiuočių valstybei 1525 m. virtus pasaulietiška liuteroniška Prūsijos hercogyste, Lenkijos vasale, lietuvių padėtis joje ėmė darytis šiek tiek geresnė negu prūsų. Teigiamą įtaką padarė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės buvimas ir liuteronybė. Pavyzdžiui, po 1530 m. Prūsijos hercogystėje tai vienur tai kitur pradėjo atsirasti lietuviškos pamaldos, o gerokai vėliau – net ir lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu prūsų kalba į viešumą beveik nebuvo įleista. Prūsai maždaug per šimtą metų po Koperniko mirties buvo suvokietinti. O lietuviai atsilaikė beveik pustrečio amžiaus ilgiau. Dargi buvo laikinai išplėtę savo kalbos plotus. Dalis žiauriai skriaudžiamų ir niekinamų prūsų, gyvenusių arčiau nadruvių krašto, germanizacijos spaudžiami nesuvokietėjo, o sulietuvėjo: 17-ajame ir 18-ajame amžiuose lietuvių kalba kaimuose ėmė skambėti iki pat Karaliaučiaus.

Mums, baltams, rūpi ir Mikalojaus Koperniko kilmė. Jo tėvo kilmės šaknys prasideda iš Silezijos, iš Kopernikų gyvenvietės prie pat Čekijos pasienio. Sunku pasakyti, ar Silezijos Kopernikų giminė buvo lenkiška, ar vokiška. Tačiau apie 1350 m. viena šios giminės šaka, iš kurios kilo ir didysis astronomas, atsikraustė į Krokuvą, tapo Lenkijos piliečiais, visiškai įsiliejo į Lenkijos gyvenimą. O iš motinos pusės Mikalojaus Koperniko kilmė, matyt, yra vokiška, tačiau turinti ir mūsų giminaičių senovės prūsų genų. Mikalojaus Koperniko viso gyvenimo darbo rezultatas, jo garsioji iš šešių dalių susidedanti knyga „ De revolutionibus orbium coelestium“(„Apie dangaus sferų apsisukimus“) buvo išspausdinta 1543 m. Legenda teigia, kad pirmieji šios knygos egzemplioriai pasirodė gegužės 24 d., kuomet Kopernikas mirė, vos ranka tepalietęs savo knygą.

A. Ažusienis