Medininkų pilis (4 dalis)

PILIES LIKIMAS

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies sienos ir išlikusios iki mūsų dienų. Nepaneigdami tokios minties, vis dėlto turime pripažinti, kad pilis mažai nukentėjo pirmiausia ne dėl sienų tvirtumo, o dėl to, kad ji anksti neteko karinės ir administracinės reikšmės.

Medininkų pilis išaugo ne iš piliakalnio. Ji nepriklausė ir jokiam gentiniam didikui. Rašytiniuose šaltiniuose neužsimenama apie jokį Medininkų kunigaikštį; savus kunigaikščius turėjo Alšėnai, Svyriai, Giedraičiai, Deltuva. Medininkai — ne feodalo rezidencija, jie statyti išoriniam priešui atremti.

Net ne visaį aišku, nuo kurio priešo buvo norima apsisaugoti ją statant — nuo kryžiuočių ar totorių. Kryžiuočiai ją ėmė puldinėti gana vėlai — jiems kelią pastodavo stipriosios Gardino, Vilniaus ir Trakų pilys. Totoriai Lietuvą puldinėti pradėjo beveik tuo pačiu metu kaip ir kryžiuočiai su kalavijuočiais. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių puolimai liovėsi, o totorių — sustiprėjo. XVI a. pr. Vilniaus miesto sieną imta statyti miestiečiams baiminantis totorių, o Medininkų pilis to paties amžiaus pradžioje, kaip matyti iš šaltinių, jau nebevertinama.

Didžiausią reikšmę pilis turėjo XIV a. pab. ir XV a. pr. Su kuriuo nors didžiojo kunigaikščio ar didiko vardu ji nebuvo siejama. Tai liudija Lietuvos metraščiai, kuriuose labai daug asmenų ir vietų vardų, o Medininkai tepaminėti vieną kartą Bychovco kronikoje aiškinant Vytauto žygius. XV a. antrojoje pusėje Medininkai minimi Lietuvos Metrikoje kaip valsčius, kuriame didysis kunigaikštis duoda bajorams valstiečių. 1467 m. Medininkų vietininku minimas Mockus Stromilka.

1514 m. Medininkai — paprastas Vilniaus apskrities dvaras, kuriame pilis neminima. Tų metų kovo 28 d. Žygimanto Senojo rašte, duotame dvaro valdytojui Vasiliui Simanavičiui Zilinskiui, nustatoma dvaro ūkio vedimo tvarka, o pilis net nebeminima. Keitėsi Medininkų valdytojai. Vasilis Simanavičius Zilinskis buvo kunigaikštis. Jis turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dovanotą Kričevo pilį, valdė Melniką. Po jo kaip Medininkų dvaro valdytojai minimi Tomas Andriuškevičius ir Stanislovas Kiška. 1557 m. valakų įstatyme išvardyta, kur ir kada bus imamos duoklės bei renkami mokesčiai iš valsčių ir miestų. Medininkai paminėti tarp Nemėžio, Ašmenos, Krėvos ir Raudondvario (prie Vilniaus) kaip vieno pavieto dalis. Pilis vis dar laikoma didžiojo kunigaikščio nuosavybe, nors karinės arba administracinės paskirties ir nebeatlieka. Iš XVI a. (1551 m. lapkričio 27 d.) Lietuvos miestams uždėto sidabrinės mokesčio matyti, kad Medininkų reikšmė menka. Jie turėjo mokėti mažiausiai, tik 5 kapas grašių, tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Krėvos, Ašmenos miestai. Tuo tarpu Vilnius privalėjo mokėti 500 kapų grašių, Kaunas — 100, Merkinė — 20, Punia — 15, Ukmergė — 10 ir t. t.

Saukiant bajorus į karą, buvo nurodoma, į kurią pilį rinktis arba sugabenti pašarą ir maistą. 1564 m. didysis kunigaikštis išsiuntinėjo raštą dėl rugių ir avižų pristatymo Lenkijos kariuomenei. Reikėjo vežti ne į Medininkus, o iš Medininkų. Kitais metais buvo šaukiami bajorai, bet Medininkams ir vėl nebeskiriamos pilies pareigos. Šie Medininkai nevirto miestu ar svarbesniu administraciniu centru. Miestu ir tokiu centru pasidarė Žemaitijos Medininkai, kur mūrinės pilies nebuvo. Tačiau ir Žemaitijos Medininkai neilgai gyvavo — juos nustelbė kitoje upės pusėje išaugę Varniai.

1517 m., grįždamas iš Maskvos į Vilnių, imperatoriaus pasiuntinys S. Herberšteinas pravažiavo Medininkus ir savo dienoraštyje užrašė, kad tai miestelis su apleista pilimi. Iš šių, nors ir trumpų, užuominų matyti, kad XVI a. pr., kai Vilniuje tebebuvo statoma miesto gynybinė siena, Medininkai kaip karinės atramos taškas nebebuvo vertinami. Jie buvo statyti tada, kai Vilnius kaip miestas buvo ką tik pradėjęs kilti. Jam išaugus, arti buvę Medininkai nebeteko didesnės reikšmės. Archeologai nustatė, kad XV a. pab. ar XVI a. pr. pilyje būta didelio gaisro, kuris sunaikino kieme stovėjusius medinius pastatus, medines sienų konstrukcijas, šaulių galeriją ir t. t. Po to pilies kieme pastatyti mediniai pastatai, nes mūro pėdsakų nėra išlikusių. Didžiojo kunigaikščio dvaro valdytojai prižiūrėjo pilies sienas — jos buvo patogios dvaro apsaugai. Iš dvarų inventorių matyti, kad XVI a. ir mažų dvarų rūmai su ūkiniais pastatais ir kiemais buvo aptveriami, ir į patį dvarą galima buvo patekti pro vartus su bokštu sargyboms. Taigi Medininkų pilis gana anksti virto dvaro kiemu, o mediniams dvaro pastatams sunykus — dvaro daržu.

Yra išlikęs 1683 m. inventorius, iš kurio matyti, kad Medininkai priklausė kažkokiam Fridianiui. Greičiausiai tai buvo Džamas Baptistą Fredianis, pulkininkas ir architektas, ilgai bylinėjęsis su Vilniaus miesto magistratu dėl nesėkmingos tilto statybos per Nerį. Tiltas turėjo būti medinis, bet naujoviškas, su arka. Statybos nebaigus, prasidėjo ledonešis, ir tiltas kartu su ledais išplaukė į Nemuną padarydamas miestui didelių nuostolių. Dėl tų nuostolių padengimo ir buvo bylinėjamasi.

Tas pats Dž. B. Fredianis dirbo statant šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Tos bažnyčios fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas galėjo Medininkus jam padovanoti arba už uždirbtus pinigus jis pats galėjo ją nusipirkti. Iš inventoriaus matyti, kad tai būta skurdaus dvaro. Pilies viduje gyvenamasis namas mažas, šiaudais dengtas. Greta — arklidė, bravoras, du tvartai. Visi ūkiniai pastatai taip pat šiaudais dengti. Dvarui priklausė ir miestelis su turgaus aikšte, viena karčema ir keliomis gatvelėmis.