Marso paviršius

Iš kosminių stočių gautos Marso nuotraukos gerokai nustebino astronomus. Nuotraukose nebuvo pastebima nei staigių perėjimų tarp šviesių ir tamsių sričių, nei kanalų. Marso paviršius priminė Mėnulį, tik su didesne įvairove. Jame išsiskyrė kraterių nusėti plotai, milžiniški ugnikalniai, didžiuliai kanjonai, platūs kopų laukai bei gausybė vingiuotų vagų, kurias, atrodo, išgraužė tekantis vanduo.

Marsui būdingas dviejų tipų paviršius: senos kraterių nusėtos aukštumos, kurios apima didesnę pietinio pusrutulio dalį, ir lygios žemumos, nusidriekusios daugiausiai šiaurinėse platumose. Jose aukštai iškyla vulkaninės sritys: Tarsijos kalnynas (Tharsis Montes) ir Eliziejaus plokštikalnė (Elysium Planum). Kraterių nusėtos aukštumos užima beveik du trečdalius Marso paviršiaus. Jos yra maždaug 1-4 km iškilusios virš vidutinio planetos paviršiaus lygio. Žemumos nusileidžia 1-2 km nuo šio lygio. Smūginių meteoritinių kraterių tankis Marso aukštumose beveik toks pats kaip ir Mėnulyje. Marso paviršiaus dalis su krateriais yra sena ir mena tuos laikus, kai planetą iš erdvės intensyviai bombardavo meteoroidai ir asteroidai. Mėnulyje toks periodas baigėsi prieš 3.8 mlrd. metų. Matyt, ir Marso su krateriais aukštumos formavosi tuo pačiu laikotarpiu.

Marso kraterių pylimai yra lėkštesni negu Mėnulio arba Merkurijaus. Jų šlaitai yra labai apgriuvę, apirę. Matyt praeityje juos gerokai paveikė vandens, vėjo ir ledo erozija. Marso aukštumose driekiasi daug išsišakojan-čių slėnių, labai primenančių Žemės upių slėnius, kurių atsiradimą galima paaiškinti tik vandens erozija.

Šiauriniame planetos pusrutulyje vyrauja lygumos. Jų kilmė, matyt, skirtinga. Vienose lygumose stebimi persiklojantys sustingusios lavos srautai. Tokios yra, pavyzdžiui, lygumos aplink Tarsijos kalnyną ir Eliziejaus plokštikalnę. Tačiau kitose lygumose vulkaninės veiklos pėdsakų nematyti. Jos pasižymi chaotiška struktūra, įgriuvomis. Greičiausiai čia pasireiškė požeminio ledo poveikis. Čia taip pat susidarė vandens baseinų (ežerų), į kuriuos kadaise sutekėjo vandeningos Marso upės, dugno nuosėdos. Kai kuriose lygumose, ypač esančiose arčiau šiaurinio ašigalio, nusidriekę smėlio kopų laukai. Dar kitose lygumų srityse pastebimi bruožai, būdingi vulkaninio aktyvumo ir ledo sąveikai.

Didžiausi ugnikalniai yra Tarsijos ir Eliziejaus srityse. Tarsija yra virš 4000 km skersmens plokštikalnė, kurios aukštis centrinėje dalyje siekia 10 km. Ant šios plokštikalnės yra iškilę keturi didžiuliai ugnikalniai. Tai Olimpas, Askrėja, Povas ir Arsija. Jų aukštis 20-25 km. Olimpo kalno pagrindo skersmuo – net 600 km. Tai patys didžiausi ugnikalniai Saulės sistemoje.

Kodėl Marse susidarė tokie aukšti ugnikalniai? Marse nėra stebima tokių tektoninių reiškinių kaip žemynų judėjimas Žemėje. Todėl iš planetos gelmių besiveržianti lava visą laiką liejosi toje pačioje žemyno vietoje, ir vulkaninis kalnas augo vis aukštyn ir aukštyn. Žemėje lava iš gelmių ištrykšta į paviršių vis bent šiek tiek kitoje žemyno vietoje, nes žemynai juda minkštos mantijos paviršiumi. Todėl Žemėje formuojasi ne vienas vulkaninis kalnas, o visa jų grandinė (pavyzdžiui, Havajų salų ugnikalniai).

Tačiau Marso paviršiuje randama įvairių deformacijos požymių. Marso plutos plokščių skeldėjimą ir jų atsiskyrimą rodo didelės proplėšos. Vietomis pastebimi ir susiraukšlėję plutos gūbriai, rodantys, kad plokštės spaudžia vieną kitą. Akivaizdžiausių deformacijos požymių yra Tarsijos rajone. Aplinkui šią plokštikalnę susidarė daug radialinių sprūdžių. Manoma, kad šias deformacijas sukėlė Tarsijos plokštikalnės masė.

Didžiausia Marso proplėša yra Marinerio slėnių sistema (Valles Marineris). Ši 100 km pločio ir vietomis 5-6 km gylio kanjonų sistema driekiasi 5000 km. Tokia proplėša galėjo atsirasti skilus Marso plutos plokštėms. Vėliau nuošliaužos nuo plyšio kraštų palaipsniui griuvo į dugną ir vis platino kanjoną.

Marso nuotraukose matomi vingiuoti slėniai, lyg upių vagos su išsišakojusiais intakais. Ilgiausios vagos siekia 1500 km, jų plotis – net 100 km. Kai kurios vagos prasideda iš grunto įgriuvų, kurių dugnas yra 1-2 km žemiau aplinkinio paviršiaus. Slėnių šlaitai yra aptakios formos, o jų dugnas paplautas. Juose taip pat iškilusios krintančio lašo pavidalo salos.

Visi šie požymiai rodo, kad vagas išgraužė ir salas suformavo staigūs vandens potvyniai. Potvyniai turėjo būti išties milžiniški. Kai kuriomis Marso upėmis turėjo nutekėti vandens srautas, 100 kartų didesnis už Misisipės upės metinį nuotėkį. Šių Marso upių potvynių priežastys nėra aiškios. Galbūt Marse yra daug požeminio vandens ir potvyniai galėjo kilti dėl padidėjusio artezinio slėgio. Kita potvynių priežastis gali būti katastrofiškas vandens išsiveržimas iš ežerų. Didžiųjų pusiaujo kanjonų nuosėdos rodo, kad juose kadaise tyvuliavo ežerai. Jie galėjo susidaryti prasisunkus požeminiams vandenims iš aplinkinių aukštumų.

Atrasta ir lėtai tekančio vandens erozijos pėdsakų. Tai tarytum Žemės upių slėniai su gausiais intakais ir platėjančiomis žemupio link vagomis. Tačiau Marso upių vagos daug trumpesnės už Žemės upių vagas.

“Vikingų” gautos Marso panoramos taip pat rodo, kad šių stočių nutūpimo vietose kadaise tekėjo vanduo. Vandens srovės sutrynė smulkesnius akmenis į žvyrą bei smėlį ir suplovė sąnašas. Vietomis gruntas labai panašus į Žemės dykumų sukietėjusį gruntą, kuris susidaro, kai požeminis vanduo sunkiasi į paviršių ir išgaruoja. Išgaruodamas vanduo palieka mineralų, kurie ir kietina gruntą. Daugelis specialistų mano, kad Marse gali būti požeminio ledo sluoksnių. Vienas iš šio teiginio įrodymų yra liežuviai ant beveik visų didžiųjų kraterių šlaitų. Šie liežuviai susidarė tekant kraterio šlaitu ištirpusio ledo praskiestam purvo srautui.

Abiejuose Marso ašigaliuose matomos susisluoksniavusių nuosėdų kepurės. Šiaurinė kepurė storesnė, o pietinė plonesnė. Po nuosėdomis galima įžvelgti spirale užsisukančius slėnius ir šlaitus, tačiau nematyti kraterių. Šaltesniu metų laiku ant ledynų kondensuojasi ir anglies dioksidas. Nuosėdas, matyt, sudaro sušalęs vanduo ir dulkės, todėl jos panašios į purvinus ledynus. Susisluoksniavimas rodo, kad šie ledynai formavosi cikliškai. Yra požymių, kad ašigalių ledynai kartais ima smarkiai tirpti.